Po ilgametės aikido
praktikos ir tyrimų aš pamažu priėjau prie hipotezės,
prieštaraujančios standartinei nuomonei ir tvirtinimams tų
daugelio Shihan`ų, kurie skelbiasi praleidę ilgus metus
studijuodami pas aikido įkūrėją Morihei Ueshibą. Per tą laiką
aš dalyvavau daugelyje seminarų Jungtinėse Valstijose, pravestų
Japonijos meistrų ir tai pat keletą kartų buvau nuvykęs į
Japoniją, kur mačiau ir treniravausi su daug gerai žinomų
mokytojų. Mano teorija yra paprasta: kad aikido, kurį praktikavo ir
mokė O`Sensei, nėra tas aikido, kurį mes turime dabar, bet
greičiau bet kuri iš didelio kiekio išvestinių formų, išvystytų
jo pagrindinių mokinių, kurie mokėsi pas kūrėją palyginti
trumpais laiko periodais. Tai paaiškintų žymius skirtumus
stiliuose, palyginti mažą technikų arsenalą ir jokių religinių
perspektyvų nebuvimą moderniose meno formose. Tai jokiu būdu
nėra modernių meno formų kritika, bet greičiau stebėjimas,
paremtas istoriniais tyrinėjimais, kurie (kertasi)
prieštarauja bendrai nuomonei.
Kai pirmą kartą atvykau
į Japoniją ilgam laikui 1977 m., apsisprendžiau mokytis Iwamoje
pas Morihiro Saito Sensei. Iš esmės tai, kas pritraukė mane į
Iwamą, buvo akcentuojamas technikų tvirtumas ir tikslumas, taip
kaip ir aiki ken ir aiki jo technikų įtraukimas į treniruočių
programą. Esu tikras, kad Aiki šventovės artumas bei faktas, kad
užsiėmimai Iwamoje vyko O`Sensei asmeniniame dojo (salė) taip pat
buvo įtakojantys faktoriai.
Tuo pačiu skubu pažymėti, kad nemaniau, jog Saito Sensei technika yra ištikima aikido kūrėjo tęsėja, tačiau laikiau jį savo krypties techniniu meistru. Praeityje aš priskyriau Saito Sensei tai pačiai kategorijai kaip ir gerai žinomi Koichi Tohei, Shoji Nishio, Seigo Yamaguchi ir t.t., kurie turėjo gerus įgūdžius ir išvystė originalius mokymo stilius, kurie, nors pradžioje buvo įtakoti Morihei Ueshiba, vėliau išsivystė į pakankamai skirtingas kryptis. Nors mano Japonų kalbos žinios tuo metu buvo pakankamai ribotos, aš labai gerai atsimenu, kad sugebėdavau bendrauti su Saito Sensei, išdėstyti jam savo mintis apie šį dalyką bei abejones, kad jo aikido esmė yra tokia pat kaip ir Kūrėjo, kaip jis pats sakė. Mano supratimas rėmėsi tuo faktu, kad Saito Sensei technika atrodė visiškai skirtinga nuo to aikido, kurį Kūrėjas demonstravo filmuose, šiek tiek nustebęs dėl mano skepticizmo, be jokios abejonės, dėl mano nepagarbaus elgesio, atsižvelgdamas į tai, kad aš esu jo mokinys. Sensei kantriai man paaiškino, kad mano sumišimo priežastis yra ta, kad dauguma to, kas išsaugota filmuose (dok.juostose) yra demonstracijos. Jis nurodė, kad vieši technikos demonstravimai labai skiriasi nuo to, ką O`Sensei rodė Iwama dojo. Saito Sensei ir toliau tvirtino, kad tai buvo jo pareiga perduoti Kūrėjo aikido nepakitusį ir kad jis niekada neturėjo ketinimų sukurti Saito ryu Aikido.
Nepaisant geriausių jo pastangų, aš vis dar stipriai abejojau dėl šių dalykų, nors mano žavėjimasis jo techniniais įgūdžiais niekuomet nekėlė abejonių. Tuomet vieną dieną, praėjus maždaug dviems metams po mano atvykimo, aš ėmiau interviu iš Zenzaburo Akazawa, prieš karą buvusį Morihei Ueshiba uchi deshi Kobukan Dojo laikais. Pokalbio eigoje p. Akazawa parodė man techninę apybraižą pavadintą Budo, išleistą 1938 metais, kurios prieš tai aš nebuvau matęs. Joje buvo apie penkiasdešimt technikų, atliekamų paties Kūrėjo. Kol aš lėtai verčiau knygos lapus, buvau nustebęs matydamas, kad kai kurių bazinių technikų, tokių kaip ikkyo, iriminage, shihonage, atlikimas buvo vizualiai indentiškas tam, ką išmokau Iwamoje pas Saito Sensei. Čia buvo pats Kūrėjas, demonstruojantis tai, ką iki tol laikiau esant Iwama stiliaus technikomis. P.Akazawa geranoriškai paskolino man knygą ir aš nuskubėjau parodyti ją Saito Sensei. Aš visada atsiminsiu tą sceną, kuomet aš atvykau prie Saito Sensei durų, kad pasidalinčiau su juo savo nauju atradimu. Mano nuostabai, niekuomet anksčiau jis nematė ir negirdėjo minint šios knygos. Jis užsidėjo akinius ir pervertė knygą, įdėmiai peržiūrėdamas technines sekas. Aš jaučiausi priverstas atsiprašyti jo už tai, kad suabejojau jo tvirtinimu, kad jis deda visas pastangas, kad išsaugotų nepakitusias Kūrėjo technikas. Saito Sensei nusijuokė ir akivaizdžiai su dideliu malonumu ištarė : Matai, aš juk tau sakiau!". Nuo to laiko (maždaug 1979 m.) iki pat šių dienų į aikido seminarus Saito Sensei keliauja su Budo knygos kopija, kaip įrodymu, kad bet kuri technika yra kildinama iš Kūrėjo mokymo.
Savaime suprantama, kad aš buvau priverstas pripažinti, jog yra mažų mažiausiai vienas instruktorius, kuris moko aikido lygiai taip pat, kaip ir Kūrėjas. Bet argi tai paneigia mano pagrindinę teoriją, kad plačiai šiandieną praktikuojami aikido stiliai filosofiškai ir techniškai turi mažai bendro su Kūrėjo menu. Pasvarstykime toliau. Jeigu Jūs nueitumėte į bet kurio pagrindinio mokytojo dojo (salę), pamatytumėte, kad jo mokinių judesiai labai panašūs į jų mokytojo. Pripažinkime, jie būtų blogi mokiniai, jeigu nesistengtų perimti savo mokytojo judesių. Dažnai įmanoma didelėse demonstracijose, kuriose dalyvauja įvairių dojo atstovai, atskirti kurio nors konkretaus mokytojo mokinius. Tai kodėl tuomet yra toks didelis skirtumas tarp pagrindinių aikido stilių, jeigu visi Shihan`ai tiesiogiai mokėsi pas O`Sensei (Morihei Ueshiba)? Kai kurie sako, kad Kūrėjo menas stipriai keitėsi bėgant metams ir tai atspindi skirtingose jo mokinių technikose, kurie mokėsi skirtingais periodais (skirtingu laiku). Kiti tvirtina, kad O`Sensei skirtingus žmones skirtingai mokė, atsižvelgdamas į jų charakterį ir sugebėjimus. Aš niekuomet nemaniau, kad šie argumentai yra pakankamai įtikinantys. Iš tiesų tada, kai aptikau seną 1935 metų Asahi News filmą prieš daug metų, aš buvau nustebęs, koks modernus Kūrėjo menas buvo jau tuo ankstyvuoju laikotarpiu. Be to, dažniausiai Kūrėjas mokydavo mokinių grupes, o ne atskirus asmenis, ir šis faktas nesuteikia pagrindo teorijai, kad jis pritaikydavo savo instruktavimą atskiriems mokiniams.
Aš tikiu, kad yra visiškai kitoks paaiškinimas šiam žymiam skirtumui stilių. Aš manau, kad visų pirma tai priklauso nuo fakto, kad tik keletas O`Sensei mokinių užsiiminėjo pas jį pakankamai ilgą laiko tarpą. Išimtis yra tik Yoichiro (Hoken) Inoue, Ueshibos sūnėnas, Gozo Shioda, Yoshinkan Kūrėjas, ir Tsutomi Yunkawa - O`Sensei prieškariniai uchi deshi, kurie mokėsi daugiausia penkis ar šešis metus kartu su O`Sensei. Žinoma, tai yra pakankamai laiko, kad taptum įgudusiu mene, bet nepakankamai, kad įvaldytum didžiulį techninį aiki budo repertuarą (arsenalą) su daugybe jo subtilybių. Dauguma tų jaunų energingų vyrų, kurie tapo uchi deshi, buvo priversti anksčiau laiko užbaigti kovos menų treniruotes, kad atliktų tarnybą kariuomenėje. Vėliau tik keletas iš tų ankstyvųjų deshi atnaujino savo praktiką po karo.
Tas pats gali būti pasakyta ir pokariniam laikotarpiui. Šis laikotarpis apima tokias gerai žinomas figūras (personas) kaip Sadateru Arikawa, Hiroshi Tada, Seigo Yamaguchi, Shoji Nishio, Nabuyoshi Tamura, Yasuo Kabayashi ir vėliau Yashimitsu Yamada, Mitsunari Kanai, Kazuo Chiba, Seiichi Sugano, Mitsuge Saotome ir daugelį kitų. Shigenobu Okemura , Koichi Tohei ir Kisaburo Osawa suformavo unikalią grupę, kurioje jie praktikavosi trumpai tik prieš karą, tačiau gavo meistrų statusus po Antrojo Pasaulinio karo. Nei vienas šių mokytojų nepraleido pakankamai ilgo laiko tarpo mokydamasis pas O`Sensei. Tai gali atrodyti kaip šokiruojantis teiginys, tačiau pažvelkime į istorinius faktus. .
Prieš karą Morihei Ueshiba naudojo Kobukan dojo Tokijuje kaip bazę, bet taip pat jis buvo plačiai aktyvus ir Kansai regione. Iš tiesų, jis netgi turėjo vienu metu namus Osakoje. Bėgant metams, man tapo aišku, klausantis amžininkų prisiminimų, kad Kūrėjas daug keliavo ir praleisdavo maždaug nuo vienos iki kelių savaičių kelionėse, nebūdamas Kobukan dojo. Tai pat turėkite galvoje, kad ankstyvieji uchi deshi tapo instruktoriais dėl staigaus meno populiarėjimo ir plačios Budo Senyokai (Organizacija propaguojanti kovos menus) remiamos Omoto religijos veiklos, kuriai vadovavo Ueshiba. Šie pionieriai mokėsi pakankamai trumpą laiko tarpą ir turėjo ribotą priėjimą prie Kūrėjo dėl jo dažno nebuvimo dojo ir patys dažnai nebūdavo vyriausioje būstinėje dėl savo instruktorių veiklos.
Karo ir pokario metais O`Sensei gyveno Iwama kaime. Nuo 1950 metų pradžios jis pradėjo atnaujinti savo keliones, retkarčiais aplankydamas Tokijo ir Kansai regioną. Vėlyvaisiais 1950 metais (6 dešimtmetyje) jo kelionės padažnėjo ir atrodė, kad niekas nežino, kur jis bus tam tikru laiko metu. Jis padalino savo laiką tarp Iwama ir Tokijo ir jo mėgstamų vietų Kansai, tokių kaip Osaka, Kameoka, Ayabe, jo gimtinės Tanabe ir Shingu. Jis netgi apsilankė Kanshi Sunadomari, esantį tolimajame Kyushu. Aš prisimenu, kad Michio Hikitsuchi Sensei tvirtino, kad O`Sensei aplankė Shingu daugiau negu šešiasdešimt kartų po karo. Turėdami galvoje, kad tai truko maždaug nuo dvylikos iki penkiolikos metų laikotarpyje, matome, kad Kūrėjas vykdavo į Kansai vidutiniškai apie keturis - šešis kartus per metus.
Įžvalgus skaitytojas be jokios abejonės supras, kurlink aš lenkiu. Po karo O`Sensei Tokijuje nemokė pastovios bazės. Netgi tuomet, kai jis pasirodydavo ant tatamio, dažnai vesdavo paskaitas apie ezoterinius dalykus, esančius visiškai toli už esančių mokinių supratimo ribos. Pagrindiniai mokytojai Hombu Dojo pokariniu laikotarpiu buvo Koichi Tohei Sensei ir Doshu Kisshomaru Ueshiba. Jiems padėdavo Okumura Osawa, Tada, Arikawa, Tamura ir vėlesni uchi deshi iš kartos, minėtos aukščiau.
Aš noriu, kad mano požiūris būtų visiškai aiškus. Aš noriu pasakyti, kad Morihei Ueshiba nebuvo pagrindinė figūra Hombu Dojo, kuri mokytų aikido bazę diena iš dienos. O`Sensei būdavo ten nevienodais intervalais ir dažnai jo instruktavimas apsiribodavo filosofiniais aspektais. Tohei ir Kisshomaru Ueshiba yra asmenys, atsakingi už techninį aikido vystymąsi Aikikai Hombu Dojo sistemoje. Kaip ir prieš karą, vėlesnių metų uchi deshi mokė už Hombu Dojo ribų klubuose ir universitetuose po palyginti trumpą buvimą mokiniu. Taip pat šis periodas yra charakterizuojamas kaip dan`ų vaikymasis - daug šių jaunų mokytojų gaudavo vieną dan`ą per metus. Daugeliu atveju, jie tai pat peršokdavo lygius. Bet tai jau kito straipsnio tema! Ir ką gi visa tai reiškia? Tai reiškia, kad bendras aikido plėtimo požiūris apimantis vietą, kurioje tiesiogiai mokė Kūrėjas, yra iš esmės klaidingas, Tohei ir Doshu Kisshomaru nusipelno liūto dalies (didžiosios dalies) nuopelnų , o ne Kūrėjas. Tai pat tai reiškia, kad O`Sensei Morihei Ueshiba nebuvo rimtai įsitraukęs į instruktavimą ar administravimą pokariniu laikotarpiu. Jis jau seniai buvo pasitraukęs ir labai susikoncentravęs į savo asmenines tre
Tuo pačiu skubu pažymėti, kad nemaniau, jog Saito Sensei technika yra ištikima aikido kūrėjo tęsėja, tačiau laikiau jį savo krypties techniniu meistru. Praeityje aš priskyriau Saito Sensei tai pačiai kategorijai kaip ir gerai žinomi Koichi Tohei, Shoji Nishio, Seigo Yamaguchi ir t.t., kurie turėjo gerus įgūdžius ir išvystė originalius mokymo stilius, kurie, nors pradžioje buvo įtakoti Morihei Ueshiba, vėliau išsivystė į pakankamai skirtingas kryptis. Nors mano Japonų kalbos žinios tuo metu buvo pakankamai ribotos, aš labai gerai atsimenu, kad sugebėdavau bendrauti su Saito Sensei, išdėstyti jam savo mintis apie šį dalyką bei abejones, kad jo aikido esmė yra tokia pat kaip ir Kūrėjo, kaip jis pats sakė. Mano supratimas rėmėsi tuo faktu, kad Saito Sensei technika atrodė visiškai skirtinga nuo to aikido, kurį Kūrėjas demonstravo filmuose, šiek tiek nustebęs dėl mano skepticizmo, be jokios abejonės, dėl mano nepagarbaus elgesio, atsižvelgdamas į tai, kad aš esu jo mokinys. Sensei kantriai man paaiškino, kad mano sumišimo priežastis yra ta, kad dauguma to, kas išsaugota filmuose (dok.juostose) yra demonstracijos. Jis nurodė, kad vieši technikos demonstravimai labai skiriasi nuo to, ką O`Sensei rodė Iwama dojo. Saito Sensei ir toliau tvirtino, kad tai buvo jo pareiga perduoti Kūrėjo aikido nepakitusį ir kad jis niekada neturėjo ketinimų sukurti Saito ryu Aikido.
Nepaisant geriausių jo pastangų, aš vis dar stipriai abejojau dėl šių dalykų, nors mano žavėjimasis jo techniniais įgūdžiais niekuomet nekėlė abejonių. Tuomet vieną dieną, praėjus maždaug dviems metams po mano atvykimo, aš ėmiau interviu iš Zenzaburo Akazawa, prieš karą buvusį Morihei Ueshiba uchi deshi Kobukan Dojo laikais. Pokalbio eigoje p. Akazawa parodė man techninę apybraižą pavadintą Budo, išleistą 1938 metais, kurios prieš tai aš nebuvau matęs. Joje buvo apie penkiasdešimt technikų, atliekamų paties Kūrėjo. Kol aš lėtai verčiau knygos lapus, buvau nustebęs matydamas, kad kai kurių bazinių technikų, tokių kaip ikkyo, iriminage, shihonage, atlikimas buvo vizualiai indentiškas tam, ką išmokau Iwamoje pas Saito Sensei. Čia buvo pats Kūrėjas, demonstruojantis tai, ką iki tol laikiau esant Iwama stiliaus technikomis. P.Akazawa geranoriškai paskolino man knygą ir aš nuskubėjau parodyti ją Saito Sensei. Aš visada atsiminsiu tą sceną, kuomet aš atvykau prie Saito Sensei durų, kad pasidalinčiau su juo savo nauju atradimu. Mano nuostabai, niekuomet anksčiau jis nematė ir negirdėjo minint šios knygos. Jis užsidėjo akinius ir pervertė knygą, įdėmiai peržiūrėdamas technines sekas. Aš jaučiausi priverstas atsiprašyti jo už tai, kad suabejojau jo tvirtinimu, kad jis deda visas pastangas, kad išsaugotų nepakitusias Kūrėjo technikas. Saito Sensei nusijuokė ir akivaizdžiai su dideliu malonumu ištarė : Matai, aš juk tau sakiau!". Nuo to laiko (maždaug 1979 m.) iki pat šių dienų į aikido seminarus Saito Sensei keliauja su Budo knygos kopija, kaip įrodymu, kad bet kuri technika yra kildinama iš Kūrėjo mokymo.
Savaime suprantama, kad aš buvau priverstas pripažinti, jog yra mažų mažiausiai vienas instruktorius, kuris moko aikido lygiai taip pat, kaip ir Kūrėjas. Bet argi tai paneigia mano pagrindinę teoriją, kad plačiai šiandieną praktikuojami aikido stiliai filosofiškai ir techniškai turi mažai bendro su Kūrėjo menu. Pasvarstykime toliau. Jeigu Jūs nueitumėte į bet kurio pagrindinio mokytojo dojo (salę), pamatytumėte, kad jo mokinių judesiai labai panašūs į jų mokytojo. Pripažinkime, jie būtų blogi mokiniai, jeigu nesistengtų perimti savo mokytojo judesių. Dažnai įmanoma didelėse demonstracijose, kuriose dalyvauja įvairių dojo atstovai, atskirti kurio nors konkretaus mokytojo mokinius. Tai kodėl tuomet yra toks didelis skirtumas tarp pagrindinių aikido stilių, jeigu visi Shihan`ai tiesiogiai mokėsi pas O`Sensei (Morihei Ueshiba)? Kai kurie sako, kad Kūrėjo menas stipriai keitėsi bėgant metams ir tai atspindi skirtingose jo mokinių technikose, kurie mokėsi skirtingais periodais (skirtingu laiku). Kiti tvirtina, kad O`Sensei skirtingus žmones skirtingai mokė, atsižvelgdamas į jų charakterį ir sugebėjimus. Aš niekuomet nemaniau, kad šie argumentai yra pakankamai įtikinantys. Iš tiesų tada, kai aptikau seną 1935 metų Asahi News filmą prieš daug metų, aš buvau nustebęs, koks modernus Kūrėjo menas buvo jau tuo ankstyvuoju laikotarpiu. Be to, dažniausiai Kūrėjas mokydavo mokinių grupes, o ne atskirus asmenis, ir šis faktas nesuteikia pagrindo teorijai, kad jis pritaikydavo savo instruktavimą atskiriems mokiniams.
Aš tikiu, kad yra visiškai kitoks paaiškinimas šiam žymiam skirtumui stilių. Aš manau, kad visų pirma tai priklauso nuo fakto, kad tik keletas O`Sensei mokinių užsiiminėjo pas jį pakankamai ilgą laiko tarpą. Išimtis yra tik Yoichiro (Hoken) Inoue, Ueshibos sūnėnas, Gozo Shioda, Yoshinkan Kūrėjas, ir Tsutomi Yunkawa - O`Sensei prieškariniai uchi deshi, kurie mokėsi daugiausia penkis ar šešis metus kartu su O`Sensei. Žinoma, tai yra pakankamai laiko, kad taptum įgudusiu mene, bet nepakankamai, kad įvaldytum didžiulį techninį aiki budo repertuarą (arsenalą) su daugybe jo subtilybių. Dauguma tų jaunų energingų vyrų, kurie tapo uchi deshi, buvo priversti anksčiau laiko užbaigti kovos menų treniruotes, kad atliktų tarnybą kariuomenėje. Vėliau tik keletas iš tų ankstyvųjų deshi atnaujino savo praktiką po karo.
Tas pats gali būti pasakyta ir pokariniam laikotarpiui. Šis laikotarpis apima tokias gerai žinomas figūras (personas) kaip Sadateru Arikawa, Hiroshi Tada, Seigo Yamaguchi, Shoji Nishio, Nabuyoshi Tamura, Yasuo Kabayashi ir vėliau Yashimitsu Yamada, Mitsunari Kanai, Kazuo Chiba, Seiichi Sugano, Mitsuge Saotome ir daugelį kitų. Shigenobu Okemura , Koichi Tohei ir Kisaburo Osawa suformavo unikalią grupę, kurioje jie praktikavosi trumpai tik prieš karą, tačiau gavo meistrų statusus po Antrojo Pasaulinio karo. Nei vienas šių mokytojų nepraleido pakankamai ilgo laiko tarpo mokydamasis pas O`Sensei. Tai gali atrodyti kaip šokiruojantis teiginys, tačiau pažvelkime į istorinius faktus. .
Prieš karą Morihei Ueshiba naudojo Kobukan dojo Tokijuje kaip bazę, bet taip pat jis buvo plačiai aktyvus ir Kansai regione. Iš tiesų, jis netgi turėjo vienu metu namus Osakoje. Bėgant metams, man tapo aišku, klausantis amžininkų prisiminimų, kad Kūrėjas daug keliavo ir praleisdavo maždaug nuo vienos iki kelių savaičių kelionėse, nebūdamas Kobukan dojo. Tai pat turėkite galvoje, kad ankstyvieji uchi deshi tapo instruktoriais dėl staigaus meno populiarėjimo ir plačios Budo Senyokai (Organizacija propaguojanti kovos menus) remiamos Omoto religijos veiklos, kuriai vadovavo Ueshiba. Šie pionieriai mokėsi pakankamai trumpą laiko tarpą ir turėjo ribotą priėjimą prie Kūrėjo dėl jo dažno nebuvimo dojo ir patys dažnai nebūdavo vyriausioje būstinėje dėl savo instruktorių veiklos.
Karo ir pokario metais O`Sensei gyveno Iwama kaime. Nuo 1950 metų pradžios jis pradėjo atnaujinti savo keliones, retkarčiais aplankydamas Tokijo ir Kansai regioną. Vėlyvaisiais 1950 metais (6 dešimtmetyje) jo kelionės padažnėjo ir atrodė, kad niekas nežino, kur jis bus tam tikru laiko metu. Jis padalino savo laiką tarp Iwama ir Tokijo ir jo mėgstamų vietų Kansai, tokių kaip Osaka, Kameoka, Ayabe, jo gimtinės Tanabe ir Shingu. Jis netgi apsilankė Kanshi Sunadomari, esantį tolimajame Kyushu. Aš prisimenu, kad Michio Hikitsuchi Sensei tvirtino, kad O`Sensei aplankė Shingu daugiau negu šešiasdešimt kartų po karo. Turėdami galvoje, kad tai truko maždaug nuo dvylikos iki penkiolikos metų laikotarpyje, matome, kad Kūrėjas vykdavo į Kansai vidutiniškai apie keturis - šešis kartus per metus.
Įžvalgus skaitytojas be jokios abejonės supras, kurlink aš lenkiu. Po karo O`Sensei Tokijuje nemokė pastovios bazės. Netgi tuomet, kai jis pasirodydavo ant tatamio, dažnai vesdavo paskaitas apie ezoterinius dalykus, esančius visiškai toli už esančių mokinių supratimo ribos. Pagrindiniai mokytojai Hombu Dojo pokariniu laikotarpiu buvo Koichi Tohei Sensei ir Doshu Kisshomaru Ueshiba. Jiems padėdavo Okumura Osawa, Tada, Arikawa, Tamura ir vėlesni uchi deshi iš kartos, minėtos aukščiau.
Aš noriu, kad mano požiūris būtų visiškai aiškus. Aš noriu pasakyti, kad Morihei Ueshiba nebuvo pagrindinė figūra Hombu Dojo, kuri mokytų aikido bazę diena iš dienos. O`Sensei būdavo ten nevienodais intervalais ir dažnai jo instruktavimas apsiribodavo filosofiniais aspektais. Tohei ir Kisshomaru Ueshiba yra asmenys, atsakingi už techninį aikido vystymąsi Aikikai Hombu Dojo sistemoje. Kaip ir prieš karą, vėlesnių metų uchi deshi mokė už Hombu Dojo ribų klubuose ir universitetuose po palyginti trumpą buvimą mokiniu. Taip pat šis periodas yra charakterizuojamas kaip dan`ų vaikymasis - daug šių jaunų mokytojų gaudavo vieną dan`ą per metus. Daugeliu atveju, jie tai pat peršokdavo lygius. Bet tai jau kito straipsnio tema! Ir ką gi visa tai reiškia? Tai reiškia, kad bendras aikido plėtimo požiūris apimantis vietą, kurioje tiesiogiai mokė Kūrėjas, yra iš esmės klaidingas, Tohei ir Doshu Kisshomaru nusipelno liūto dalies (didžiosios dalies) nuopelnų , o ne Kūrėjas. Tai pat tai reiškia, kad O`Sensei Morihei Ueshiba nebuvo rimtai įsitraukęs į instruktavimą ar administravimą pokariniu laikotarpiu. Jis jau seniai buvo pasitraukęs ir labai susikoncentravęs į savo asmenines tre
niruotes, dvasinį vystymąsi, keliones ir socialinę veiklą. Tai
pat reikėtų pažymėti, kad nepaisant jo stereotipinio ramaus, gero
ir seno žmogaus įvaizdžio, O`Sensei tai pat buvo didvyriško
charakterio bei veriančių akių. Jo buvimas ne visada buvo parankus
Hombu Dojo dėl jo kritiškų komentarų ir dažnų protrūkių.
Tokia yra įvykių tiesa, kaip liudija daugybė tiesioginių liudininkų. Anksčiau aš esu padaręs užuominų apie keletą šių dalykų, bet tik neseniai pajutau pakankamai pasitikėjimo, kad galėčiau kalbėti apie tai dėl svarių įrodymų, surinktų iš daugelio artimų Kūrėjui šaltinių. Aš negaliu pasakyti užtikrintai, kad šie komentarai padės treniruojantis ar prives jus arčiau jų tikslų, bet aš nuoširdžiai tikiuosi, kad nušviesiu tiesą apie šiuos svarbius dalykus ir tie, kurie yra atsidavę aikido, įgys gilesnį supratimą, kuriuo remdamiesi galės atlikti savo vertinimus. Taip pat aš tikiuosi, kad esminei Koichi Tohei figūrai, kuri pastaraisiais metais buvo nuvertinta iki šalutinės ar nepastebima visiškai, bus gražinta tai, kas jam priklauso.
Tokia yra įvykių tiesa, kaip liudija daugybė tiesioginių liudininkų. Anksčiau aš esu padaręs užuominų apie keletą šių dalykų, bet tik neseniai pajutau pakankamai pasitikėjimo, kad galėčiau kalbėti apie tai dėl svarių įrodymų, surinktų iš daugelio artimų Kūrėjui šaltinių. Aš negaliu pasakyti užtikrintai, kad šie komentarai padės treniruojantis ar prives jus arčiau jų tikslų, bet aš nuoširdžiai tikiuosi, kad nušviesiu tiesą apie šiuos svarbius dalykus ir tie, kurie yra atsidavę aikido, įgys gilesnį supratimą, kuriuo remdamiesi galės atlikti savo vertinimus. Taip pat aš tikiuosi, kad esminei Koichi Tohei figūrai, kuri pastaraisiais metais buvo nuvertinta iki šalutinės ar nepastebima visiškai, bus gražinta tai, kas jam priklauso.
Stanley Pranin, vertė D.Jablonskis
