Aikido - Straipsniai

Interviu su Hiroshi Isoyama Sensei

Senjus Hiroshi IsoyamaHiroshi Isoyama atėjo į aikido kūrėjo Morihei Ueshiba Iwama dojo būdamas dvylikos metų. Jis yra vienas iš dviejų asmenybių – kitas yra Morihiro Saito – buvusių šalia kūrėjo galutinio modernaus aikido vystymosi etape. Isoyama yra aistringas aikido ekspertas, kurio dinamiškumas puikiai atsispindi jo „sprogstamosiose“ technikose. Dabar Isoyama, ilgą laiką buvęs Karinių Oro Pajėgų karininkas, visiškai pasišventė treniravimuisi ir mokymui. Dažnų kelionių į užsienį dėka Isoyama tampa vis geriau žinomas pasaulyje.
 
Aikido Iwama po karo
 
 
Papasakokite, prašau, kaip Jūs pradėjote užsiiminėti aikido.
 
Tai buvo 1949 metai. Tie metai Japonijai buvo labai sunkūs. Mano šeima turėjo užeigą, kurioje lankydavosi įvairūs žmonės, jų tarpe ir yakuza nariai, todėl aš pagalvojau, kad būtų kvaila neišmokti kokio nors kovos meno. Taip jau atsitiko, kad tuo metu vietinis aiki dojo (tuomet jis dar nebuvo vadinamas “aikido”, labiau buvo žinomas kaip „aiki shuren dojo”) pradėjo rinkti vaikų klases, taigi aš su keliais kaimynų vaikais nuėjau ten. Tada man buvo dvylika metų.
 
Ar tada O-Sensei vis dar gyveno Iwama?
 
Taip. Tik maždaug po 1955 metų jis palaipsniui pradėjo keliauti. O-Sensei vesdavo vakarines vaikų treniruotes.
 
Ar mokymas hombu dojo Tokyo buvo toks pat kaip ir Iwama?
 
Nežinau, kaip buvo mokoma Tokyo, bet jis prieidavo, kiekvienam asmeniškai sugriebdavo už riešo ir aiškindavo toliau. O-Sensei pats neatlikinėdavo ukemi, tačiau su skirtingais partneriais demonstruodavo įvairias technikas – pavyzdžiui, shomenuchi ikkyo – tuo tarpu kiti stebėdavo. Jis niekuomet neaiškino labai detaliai.
Tada dojo nebuvo jokių čiužinių, todėl treniruotės buvo pakankamai skausmingos. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurios buvo sunku pritraukti žmones į treniruotes. Po daugelio metų pagaliau dojo buvo paklotas tatami, bet mes tiek ilgai dirbome ant medinių grindų, kad iš pradžių netgi buvo sunku priprasti. Jei jau taip atsitikdavo, kad trinktelėdavai galvą į medines grindis, triukšmo būdavo daug, tačiau, neatrodydavo, kad skausmas būtų nepakeliamas. Tačiau, kai paklojome tatami, rodės, kad skausmas perskrosdavo kiaurai. Natūralu, kad pasikeitė ukemi atlikimo būdas, kai mes perėjome nuo medinių grindų prie tatami čiužinių.
 
Kas dar tuo metu, be Saito Sensei, treniravosi Iwama?
 
Tuomet treniravosi Takeo Murata, Sakae Shimada (dabartinis Ibaragi prefektūros federacijos pirmininkas) ir Sachyo Yamane. Bet kokiu atveju, kaip jau minėjau, tada nebuvo daug besitreniruojančių. Taip pat treniravosi ir Kuniyo Oyama, kuris vėliau tapo profesionalaus imtyninko Rikidozan mokiniu. Tokie buvo to laiko uchideshi.
 
Vėliau Jūs įstojote į į Japonijos Karines Oro Pajėgas.
 
Taip, įstojau į Karines Oro Pajėgas ir 1958 metais buvau išsiųstas į Chitose.
 
Ar Chitose įkūrėte aikido klubą?
 
Taip. Iš pradžių vieninteliai mano mokiniai buvo amerikiečių karo policininkai, tačiau vėliau vadovybė paprašė manęs, kad mokyčiau ir Japonijos karinių pajėgų narius. Tuomet, verčiamas būtinybės, išmokau anglų kalbą.
 
Ar Jūsų vizito Los Andžele metu mokėte angliškai?
 
Taip, be abejo, angliškai! Kaipgi dar?! (juokiasi)
 
Tikriausiai daugelis Jūsų mokinių tarp amerikiečių karo policininkų buvo daug didesni už Jus, taigi, ar neteko ieškoti naujų būdų pritaikyti savo technikas?
 
Žinoma, teko. Treniruotė su tokiais žmonėmis yra visiškai skirtinga nuo treniruotės su mažesniais už save. Pavyzdžiui, netgi atlikti ikkyo prieš gerokai didesnį oponentą yra labai sudėtinga, dėl atstumo, kurį reikia įveikti ir laiko, kurį tam sugaišti. Treniruotis su tokiais žmonėmis buvo labai didelė patirtis, iš kurios aš daug išmokau.
Pavyzdžiui, mano kataguruma ir gansekiotoshi technikos atsirado mokant koshinage. Kai aš bandžiau atlikti koshinage ant aukštesnių už mane pamačiau, kad jie paprasčiausiai gali perlipti mane; nesvarbu kaip besistengčiau, niekaip negalėjau jų mesti, nes ūgio skirtumas reiškė, kad negalėjau atsistoti į tinkamą padėtį. Tada man gimė idėja pabandyti „užsidėti“ juos per pečius, vietoj stengiantis mesti per dubenį. Taip pradėjau naudoti tas technikas. Aš nesistengiau būti šiurkštus ar staigus, tik norėjau, kad technikos veiktų. Būtinybė – išradingumo pagrindas!
Tuomet Chitose buvo daug imtyninkų, boksininkų ir panašių, kurie ateidavo pasityčioti iš to, ką mes darome. Kadangi vyko karas, Amerikos kariuomenėje buvo įvairių žmonių. Paprastai aikido praktikos metu įeinama ir atliekama technika kuomet oponentas atakuoja, bet kai aš tai atlikdavau, daugelis jų skųsdavosi, kad jie dar nepasiruošę. Jie norėjo, kad aš jiems leisčiau atlikti gerą sugriebimą ar smaugimą ir tada pažiūrėti, ar aš vis dar galiu atlikti savo technikas. Paprastai treniruočių metu oponentas smūgiuoja iš priekio ir tuomet juda už nage nugaros, taigi uke neturi galimybės atlikti atakos iki galo. Tačiau tai jų neįtikino ir jie norėjo pirma mane tvirtai sugriebti ir tik tada mesti man iššūkį.
 
Kitais žodžiais tariant, Jūs turėjote mokyti pačiomis sunkiausiomis galimomis aplinkybėmis.
 
Buvo vienas toks jaunuolis, imtyninkas, kuris Helsinkio Olimpiadoje užėmė šeštą vietą. Jis taip sugriebė mane iš nugaros ant žemės, kad aš negalėjau pajudinti nei rankų, nei kojų ir iš šitos padėties jis man metė iššūkį. Vienintelė mano kūno dalis, kurią dar galėjau pajudinti buvo galva, taigi aš trenkiau galva jam į veidą, smogdamas į nosį pakaušiu. Be abejo, tai yra draudžiama imtynėse, tačiau tokios taisyklės netaikomos budo. Smūgio metu riktelėjau ir išnaudojau momentinį atsipalaidavimą, kad ištrūkčiau. Aš jam pasakiau “Tai yra budo!” ir jis buvo įtikintas. Tokie dalykai atsitikdavo neretai.
 
Ar Jūs kada nors savo amerikiečiams mokiniams pasakojote apie kūrėją Morihei Ueshiba?
 
Taip. Kai kuriuos netgi nusivežiau į Iwama, kad susitiktų su juo. Matydami, kaip O-Sensei mėto mane po visą tatami, jie negalėjo tuo patikėti. Jie manęs klausdavo, “Kaip toks žmogus kaip Jūs, kuris taip lengvai mus visus mėto, gali būti štai taip mėtomas seno žmogaus?!” “Šitą ir aš norėčiau sužinoti”, atsakiau (juokiasi). Aš paaiškinau, kad aikido neturi nieko bendro su žmogaus amžiumi. Tada jie paklausė, ar patys galėtų pabandyti sulaikyti O-Sensei. Vienas iš tvirčiausių priėjo, tačiau buvo paguldytas ir sulaikytas tą pačią akimirką. Jie negalėjo suvokti, kaip buvo kontroliuojami; jie tiesiog jautė tai.
Kai paskutinį kartą buvau Jungtinėse Valstijose, sutikau vieną iš buvusių karo policininkų, savo buvusį mokinį. Nemačiau jo keturiasdešimt metų. Išlaikęs shodan jis grįžo į Jungtines Valstijas, baigė Bostono universitetą ir vėliau tarnavo Vietname eidamas karininko pareigas. Po to pradėjo dirbti FTB, kur daugelį metų studijavo ir mokė areštavimo technikų, ką mes vadiname “taihojutsu” japoniškai. Interneto pagalba jis padėjo man susitikti su kai kuriais kitais tuometiniais mano mokiniais. Nuostabu, kad aikido gali sukurti tokius ryšius tarp žmonių. Netgi atitrūkę kuriam laikui, jie vis tiek turi galimybę sugrįžti pas tave atgal.
 
 
Budo – aikido pagrindas
 
 
Kaip išsivystė Jūsų požiūris į budo svarbą aikido?
 
Kadangi aš mokau aikido, jaučiu, kad turiu laikytis vienos pastovios krypties.Žmonės mokosi aikido dėl įvairiausių priežasčių – formos palaikymui, dėl sveikatos ar kokios kitos priežasties – tačiau visiškai aišku, kad giluminė aikido prasmė yra budo. Viskas tvarkoje su tais žmonėmis, kurie praktikuoja aikido kaip paprasčiausiai gerą būdą išlikti fizinėje formoje, tačiau aš manau, kad jie vis tiek turėtų lavinti budrumą, kad išvengtų atsiverti prieš potencialų oponentą. Tai yra svarbus vidinis budo aspektas ir, aš manau, jo reikšmės apleidimas ar sumenkinimas treniruotėje atneš nukrypimą nuo tikros aikido dvasios.
Bėgant metams kūrėjo mąstymas keitėsi, taigi natūralu, kad keitėsi ir jo judesiai. Yra tik keletas žmonių, kurie turėjo tiesioginį kontaktą su juo kelių dešimtmečių eigoje, taigi daugumoje atvejų tai primena seną istoriją, kurioje trys akli žmonės jaučia skirtingas dramblio dalis ir skirtingai bando apibūdinti kas yra prieš juos. Ta prasme, aš galvoju, ar iš viso yra toks žmogus, kuris pilnai suprato O-Sensei didingumą.
Vieni žmonės mokėsi pas O-Sensei kai jis skleidė aikido kaip tikrą budo; kiti tik pradėjo mokytis, kai jo mąstymas buvo evoliucionavęs ir aikido buvo akcentuojamas kaip “harmonijos kelias”; treti mokėsi įvairiais, dar vėlesniais jo gyvenimo periodais. Visi jie turės skirtingus požiūrio taškus ir interpretacijas, ir aš nemanau, kad įmanoma pasakyti kuris iš jų yra geresnis už kitus.
Taip pat, manau, supratimo skirtumai priklauso ir nuo amžiaus. Jaunesni žmonės natūraliai ieško stiprios aikido formos, tuo tarpu vyresnius labiau traukia harmonijos ir dvasingumo aspektai, taip kad jie galėjo „paimti“ iš O-Sensei skirtingus dalykus. Tokia situacija labai apsunkina diskusiją apie aikido grynąja prasme.
Kaip Jūs žinote, O-Sensei niekada daug nerašė apie aikido knygose, nors kai kurios jo technikos yra išsaugotos „Budo“. Kartais pagalvoju, kodėl jis neparašė daugiau apie aikido, tačiau, kita vertus, man atrodo, aš suprantu: jo suvokimas palaipsniui vystėsi, ir jis tikriausiai nujautė, kad bet kas, ką jis parašytų jaunesniame amžiuje galų gale imtų prieštarauti jo suvokimui vėlesniame etape. Tas pats liečia ir jo technikas: jei jis kažkuriuo metu būtų tiksliai jas apibrėžęs, vėliau, vystydamasis toliau, jis galėtų pradėti prieštarauti pats sau.
Kitas sunkumas yra tame, kad skirtingi žmonės linko interpretuoti O-Sensei žodžius skirtingais būdais, netgi jei jis iš tikrųjų sakė jiems visiems tą patį. Taip žmonės pradeda perteikinėti savo pačių interpretacijas, tarsi jie būtų sugėrę viską, ką jis turėjo galvoje ir tai savo ruožtu veda prie smulkių variacijų ir palaipsniui prieinama prie nesusipratimų.
Kai O-Sensei mokė, jis niekuomet neaiškindavo ypatingai detaliai. Viena iš priežasčių buvo ta, kad dauguma žmonių, atėjusių pas jį praktikuoti aikido, buvo aukštos socialinės padėties atstovai, pavyzdžiui, karininkai, politikai, kitų kovos menų aukšto rango praktikantai, finansinio sektoriaus atstovai, privačių kompanijų vadovai ir įvairūs kiti įsitvirtinę ir gerbiami savo sričių atstovai. Tokie žmonės pernelyg didelį detalumą, kaip pavyzdžiui, “tai yra teisingas būdas nusilenkti” ir panašiai, priimtų kaip įžeidimą.
Treniruotės metu O-Sensei dažnai kalbėjo pagarbia kalba su aukštesnio socialinio statuso asmenimis ir mumis, paprastais mokiniais. Toks požiūris ir bendravimas su žmonėmis man darė labai didelį įspūdį.
 
Vienas iš pavyzdžių galėtų būti diskusija apie atemi, kuris dabar retai egzistuoja kaip dalis daugumos aikido technikų. Kaip Jūs vertinate atemi panaudojimą iš kovinės perspektyvos?
 
Atemi atlikimas vardan atemi neduoda jokios naudos, išskyrus tuščią formą. Nėra tikslo atlikti atemi, nebent jūsų smūgis iš tiesų turės realų efektą. Atemi neprivalo būti mirtinas smūgis, tačiau reikalui esant jis turėtų padaryti realią žalą. Jeigu jūs rimtai kreipiate dėmesį į smūgius, jūs turite pagalvoti ir apie spyrius.
Pavyzdžiui, karate turi puikias smūgiavimo rankomis ir kojomis technikas. Sakyčiau, kad dauguma karate judesių yra daugiausia tiesinio pobūdžio, kai tuo tarpu aikido labiau akcentuoja apvalius ir sferinius judesius. Jie abu turi privalumų bei trūkumų ir aš nemanau, kad galima besąlygiškai pasakyti, kad vienas yra geresnis už kitą. Bet kokiu atveju, jei jūs norite aikido panaudoti smūgius ir spyrius kaip atemi, jūs turite pastoviai galvoti, kaip juos įjungti į aikido praktiką suderinat laiko bei kitas aikido charakteristikas.
 
Ginklai – aikido dalis ar ne?
 
Ginklų panaudojimas aikido praktikoje yra kitas ginčytinas klausimas turintis daug skirtingo požiūrių šalininkų. Kaip Jūs manote, ar ginklai turi reikšmę aikido treniruotėse?
 
Be jokios abejonės turi. Pavyzdžiui tachidori (kardo atėmimo technikos) ir jodori (lazdos atėmimo technikos) yra dalis dano lygio egzamino, taigi žmonės, kurie atlikinėjo tik neginkluotas technikas, negalės jų atlikti, ar ne?
Jei jūs neturite stipraus ginklų technikos supratimo, jūs visiškai negalėsite tinkamai atsakyti, jei jūsų oponenetas bus ginkluotas. Ar jūs manote, kad jums pasiseks, jei kendo ekspertas mes jums iššūkį atlikti aikido tachidori prieš jo kardą? Arba Muso ryu jo praktikantas suteiks jums galimybę atimti iš jo lazdą, manote, kad galėsite tai lengvai padaryti? Abejoju.
Aš manau, kad ginklų technikos yra ypatingai svarbios, tačiau taip pat manau, kad pavojinga praktikuoti jas tik paviršutiniškai; jei jau treniruojatės ginklų techniką, tai treniruokitės tinkamai ir kruopščiai. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl aš nemanau, kad reikia treniruotis daugybę tachidori ir jodori variacijų. Aš taip pat esu praktikavęs ir tantodori (peilio atėmimo technikos) prieš tikrus ašmenis, tačiau tik keletą variacijų. Iš viso jums reikia vienos ar kelių technikų ir jei jūs iš tiesų įvaldėte jas, tuomet, manau, esate pilnai pasiruošęs apsiginti. Be abejo, kai tik įsivelia ginklai visada atsiranda pavojaus elementas.
Kadangi dojo negalime treniruotis su tikrais ašmenimis, vietoj to mes naudojame medinius kardus (bokuto), tačiau jei jūs norite, kad jūsų treniruotė būtų maksimaliai efektyvi yra gyvybiškai svarbu galvoti apie bokuto kaip apie tikrus ašmenis, o ne kaip apie lazdą. Tai reiškia, kad jūsų atakos turi būti greitos ir ryžtingos su aiškiu ketinimu. Jūs niekada negalėsite pasiekti aukšto lygio, jei kirsite tik tam, kad atliktumėte ukemi. Labai pravartu laikyti tai galvoje, kuometjūs treniruojatės su ginklais.
Dažnai sakoma, kad aikido nėra varžybų. Aš manau, kad čia yra keletas aspektų, bet kartą O-Sensei pasakė, “pergalė ir pralaimėjimas yra paprasčiausiai santykinumas, tuo tarpu aikido siekia ne santykinos, o absoliučios jėgos. Todėl aikido yra kasdieninė treniruotė ‘laimėti prieš kovą’ “.
 
Kokia buvo kūrėjo ginklų technikų vizija? Pavyzdžiui, pagal Morihiro Saito Sensei, kūrėjas daug treniravosi su ginklais, todėl ir Saito Sensei aikido turi daug ginklų technikų. Kita vertus, kiti nurodo, kad kūrėjas nemokė ginklų technikų hombu dojo ir netgi, pykdavo, jei ten kas nors treniruodavosi su jais.
 
Aš manau, tai tikriausiai tiesa, kad O-Sensei nemokė dirbti su ginklais hombu dojo. Tai galėjo būti dėl to, kad jis neturėjo pakankamai laiko treniruotis ten. Kai grįždavo į Iwama, tam jis turėjo daugybę laiko ir tie iš mūsų, kurie buvo ten, buvo mokomi ginklų technikos – ken ir jo. Taigi, tai ką sako Saito Sensei yra teisinga, kaip ir komentaras, kad O-Sensei supykdavo, jei žmonės treniruodavosi su ginklais hombu dojo. Tiesą pasakius, pats esu matęs, kaip O-Sensei supyko, išvydęs žmones, kurie atlikinėjo porinę praktiką su kardais (kumitachi), nors jie dar negalėjo pakankamai gerai atlikti savarankiškų kardo judesių (suburi). Aš manau, kad O-Sensei galvojo, jei jau jo mokiniai nori dirbti su kardu, jie turi dirbti teisingai ir jis pyko, matydamas juos mojuojančius kardais, lyg jie būtų kokioje samurajų dramoje.
Kartą demonstracijai su Saito Sensei – aš manau, tuomet buvau maždaug trečias danas – aš paklausiau O-Sensei, ar galiu mūsų tantodori demonstracijai panaudoti tikrą peilį, bet jis atmetė idėją. Manau tuomet jis turėjo aiškesnį supratimą nei aš apie realias mano galimybes ir žinojo, kad tai nėra gera idėja. Kiek vėliau, aš panaudojau tikrą peilį kitoje demonstracijoje, į kurią O-Sensei negalėjo atvykti, ir, žinoma, susižeidžiau. Jaučiausi taip kvailai, ir reikėjo man taip susižeisti, kad suprasčiau, kodėl jis atmetė mano prašymą pirmą kartą.
 
Kai kurie žmonės mokosi aikido kartu su kitais kovos menais, pavyzdžiui iaido ar karate. Vieni mokosi karate, kad išmoktų “susitvarkyti” su smūgiais ir spyriais, tuo tarpu kiti praktikuoja kendo, kad daugiau išmoktų apie kitokio tipo smūgiavimą ir kirtimą.
 
Aš manau, kad gerai tuo užsiimti iki tam tikro laipsnio, bet jei jūs pernelyg tai akcentuosite savo treniruotėse, jūsų aikido pavirs tik kovos forma. Galų gale tai prives prie iššūkių mėtymo kitoms budo formoms, galvojant, kaip tapti geresniu ar laimėti prieš juos.
Daug svarbiau yra atsiminti O-Sensei pastabą – “laimėti prieš kovą”. Yra žinoma, kad jis yra netgi pasakęs “manęs negasdina net atominės bombos”, paremtą tuo, kad paprasčiausiai reikia neleisti oponentui jų numesti; tai yra labai svarbu. Šis baimės neturėjimas ateina ne iš pasitikėjimo savo jėga ir galimybe konflikte atsilyginti tuo pačiu, o labiau iš dvasinės perspektyvos, kuri atveda prie sprendimų įgalinančių išvengti konflikto. Ginklai yra nereikalingi ten, kur nėra konflikto ir jūs nebūsite užpultas, jei esate būklėje. O-Sensei pasakė, “mūsų treniravimasis kiekvieną dieną ir yra tikroji kova”. Taip pat jis pasakė, “niekuomet nebijokite kito stiliaus (ryuha), nesvarbu koks didelis ar garsus jis bebūtų; tačiau taip pat niekada neniekinkite nežymių stilių, nesvarbu kokie maži jie bebūtų”. Ir dar, “aikido turi savo privalumų, ir yra gerų dalykų kituose stiliuose”.
 
Po karo dauguma žmonių mokiusių aikido, tame tarpe ir O-Sensei, nustojo mokyti ginklų technikos, bet, aš manau, kad svarbiausia yra išsiaiškinti, kaip pats O-Sensei vertino ir suprato ginklų praktikos vertę.
 
Jis tikriausiai jautė, kad ginklų technikos yra būtinos. Todėl ir įstojo į Kashima Shinto ryu bei taip pat mokėsi kitose mokyklose. Tai yra tik mano prielaida, tačiau aš manau, kad O-Sensei ginklus akcentavo kaip esminį aikido elementą, norint praktikuoti jį kaip budo.
 
Iš tiesų, praeityje, žmonės galvojo apie budo kaip apie “sudėtinį” ar “visapusį” budo (sogo budo), kuris apima ginklų studijas.
 
Taip, bet taip pat svarbu galvoti kaip mes suprantame mūsų treniruočių tikslą. Jei mūsų treniruotė taiko tiktai į tai, kad taptume stiprūs išorinime lygmenyje, tuomet ginklai tampa tik naikinimo įrankiais. Manau, kad svarbiau treniruotis tokiu būdu, ar naudotumėte kardą, jo ar kitą ginklą, kad jūsų treniruotė padėtų jums vystytis kaip asmeniui ir ugdyti humaniškumo jausmą. Kitais žodžiais tariant, jūsų treniruotės tikslai tampa dar svarbesni, kuomet turime omenyje ginklų vaidmenį.
 
Rodos, kad O-Sensei naudojo ginklus kaip kanalą, kuriuo surinkdavo energiją iš visatos. Aš manau, kad šie dalykai atliko svarbią rolę ginklų naudojime.
 
Jis dažnai atlikinėdavo pratimą, vadinamą “nijuhappogiri” (kirtimą į dvidešimt aštuonias puses), kuriame kirsdavo septynis kartus į kiekvieną iš keturių pusių, taip išsklaidydamas pyktį ir blogį (yaki) supančioje erdvėje ir, taip pat, išvalydamas savo širdį ar sielą nuo tokių silpnybių. Manau, kad ta prasme yra visiškai puiku dirbti su kardu.
 
Panašu, kad paskutiniaisiais metais O-Sensei buvo “apsėstas” kažkokių dievybių (kami). Pavyzdžiui, yra žinoma, kad jis yra pasakęs bardamas vieną iš savo mokinių, kad “tai ne Ueshiba bara tave, tai kami
 
Taip, aš dažnai tai girdėdavau. Manau, jis turėjo mintyje, jog ne asmeniškai bara mokinį iš pykčio, o barė juos iš platesnio požiūrio, jei norite, dėl kamisama, tam, kad padėtų jiems augti. Ta prasme, nesu tikras, kad teisinga sakyti, jog O-Sensei buvo “apsėstas dievų”; tikriausiai žmonės, kurie buvo aplinkui interpretavo jo veiksmus tokiu būdu. Bet kokiu atveju, čia tik mano nuomonė.
Kitas dalykas, kurį norėčiau paminėti apie O-Sensei yra tai, kad nors jis pats buvo karštas Omoto tikėjimo pasekėjas, nei vieno karto nėra pasakęs savo mokiniams, kad jie taip pat turėtų tapti pasekėjais. Manau, kad tai šį tą pasako apie jo tikrai aukštą erudiciją.
Senovėje budo praktikantai linko studijuoti ne vieną, o daug dalykų. O-Sensei jautė, kad jo gyvenimo misija yra sukurti savo unikalų kovos meno stilių, taigi natūralu, kad jis labai entuziastingai studijavo įvairius dalykus.
 
Juk neįmanoma sukurti ką nors naujo be tam tikro įkvėpimo, ar ne?
 
Po karo buvo daug bandymų sukurti naujas budo formas, bet dauguma iš jų neišliko daugiau nei vieną kartą po įkūrimo. Yra tik keletas, kurios taip tvirtai įsitvirtino kaip aikido. Netgi judo, toks kokį mes jį turime šiandien, yra visiškai skirtingas nuo judo, kuris buvo paliktas kūrėjo Jigoro Kano.
 
Manau, sunku pilnai suprasti O-Sensei autentiškumą nesidomint jo studijų pagrindu – budo ir jo veikla Omoto religijoje.
 
Taip. Nesvarbu kaip tai atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Pavyzdžiui, mes linkstame manyti, kad O-Sensei įsitraukė į Omoto religiją todėl, kad susidūrė su “siena” Daito ryu aikijujutsu praktikoje, tačiau tikriausiai šis supratimas yra pernelyg supaprastintas ir aš manau, kad tikrovė yra kur kas giliau. Aikido, kaip budo forma, yra tradicinės kultūros dalis, kuri yra verta perduoti ateities kartoms. Jo vertę sudaro būdingas dvasingumas; būtų klaida apriboti mūsų treniruotes tik iki techninių aspektų. Svarbu treniruotis taip, kad sujungtume dvasinę ir techninę puses į vieną.
 
 
Mokymąsis iš traumų
 
 
Kiek žinau, jūs buvote susižeidęs prieš daugelį metų.
 
Taip, iki tokio lygio, kad iš viso negalėjau pajudėti. Turėjau kelio traumą, bet nekreipiau dėmesio į tai ir persistengiau. Viskas baigėsi tuo, kad susižeidžiau dar ir apatinę nugaros dalį.
 
Reabilituotis po tokios traumos be stiprios valios tikriausiai labai sunku.
 
Žinomas sąnarių specialistas Tokyo moterų medicinos koledže, šalia hombu dojo, man pasakė, kad tikriausiai bebeišgysiu. Vienintelis dalykas, kurį aš galiu padaryti yra vengti judinti nugarą, kad padėtis neblogėtų. Aš tikėjau tuo, ką gydytojas pasakė ir stengiausi kiek įmanoma mažiau judinti tą kūno dalį, tačiau palaipsniui būklė vis tiek prastėjo. Kadangi aš visiškai nenaudojau vienos kojos, ji pradėjo silpti. Aš vos galėjau nueiti iki tualeto nepasiremdamas lazda.
Tai tęsėsi apie du metus. Aš pradėjau abejoti, ar sekdamas gydytojo patarimais netapsiu visišku neįgaliuoju. Tuomet ir nusprendžiau, kad geriau jau pats imsiuos veiklos ir pradėjau ieškoti įvairių būdų išsigydyti. Užsidėdavau įvairius svorius ant kojos, kad padėčiau jiems vėl sutvirtėti. Šį procesą vis kartojau ir kartojau maždaug du metus. Aš tikėjau savimi ir savo kūno galimybe išsigydyti.
 
Jūs ir toliau tęsėte specialių pratimų atlikinėjimą?
 
Taip, nes žinojau, kad viskas bus baigta, jei vieną dieną pamanysiu, kad nebėra ką daryti. Iš tikrųjų, taip pat yra ir su aikido; jeigu pasieksite tokį tašką, kuriame jūs jausitės patenkinti savo pasiekimais, kur niekas nebegali jūsų pralenkti, ten jūs ir sustosite. O-Sensei dažnai sakydavo, kad “treniravimasis (shugyo) trunka iki tol, kol tu miršti”. Manau, kad svarbu turėti tokį požiūrį, kuris gali būti pritaikytas bet kam.
Taip pat svarbu suvokti, kad nesvarbu koks žinomas ar pripažintas gali būti gydytojas, jis negali asmeniškai patirti jūsų būklės, taigi negali žinoti visiškai visko, negali suprasti tikros skausmo prigimties. Dėl šios priežasties, kadangi aš pradėjau jaustis šiek tiek geriau ir pradėjau truputį daugiau judėti, norėčiau pasidalinti savo patirtimi, kad nors šiek tiek galėčiau padėti tiems, kurie jaučia panašų skausmą.
 
Tarptautinė aikido federacija
 
Vėlyvaisiais doshu Kisshomaru Ueshiba metais aikido plačiai pasklido užsienyje. Maždaug prieš dvidešimt tris metus buvo sukurta tarptautinė aikido federacija. Jūs buvote vienas iš aktyvių steigėjų, taigi gal galėtumėte pasidalinti savo mintimis apie šios organizacijos svarbą.
Aš manau, kad Japonija mažiausiai rodo susidomėjimą tarptautine aikido federacija, kai tuo tarpu ji turėtų būti šalis, kuri turėtų rodyti didžiausią susidomėjimą. Viena priežastis gali būti ta, kad mes esame pernelyg palankioje situacijoje, turiu mintyje, kad čia yra tiek daug aikido mokytojų, kad nereikia stoti į jokią federaciją norint mokytis aikido. Tačiau mes turime atsiminti, kad pasaulyje yra daugybė šalių, kur žmonės neturi tokio lengvo priėjimo prie aikido mokytojų ir užsiėmimų. Aš manau, kad pirmoji ir svarbiausia mūsų užduotis turėtų būti sukurti tokią organizaciją, kuri galėtų paremti tuos žmones, kad jie galėtų praktikuotis aikido neišleisdami didelių pinigų.
 
Japonijos aikido organizacija yra vertikali, Zaidan Hojin Aikikai su doshu pačiame viršuje, ant žemesnio laiptelio įvairūs shihan ir t.t. Tuo tarpu tarptautinės aikido federacijos (TAF) organizacija yra horizontali bei demokratiškesnio modelio. Tikriausiai stengiantis suderinti šias dvi organizacijas retkarčiais iškyla subtilių sunkumų.
 
Tiesa, todėl kad vertikalios struktūros Japonijos organizacijų mąstymas yra visiškai skirtingas. Japonijoje yra tik keletas stiprių mokytojų, kurie būdami nepriklausomi ir pasitikintys savimi gali toliau praktikuotis netapdami jokios organizacijos nariais. Viskas būtų tvarkoje, jei tai vyktų tik Japonijoje, tačiau turint mintyje tarptautinį aikido paplitimą, manau, kad būtina palaipsniui stiprinti dabar silpnų organizacijų rolę tam, kad turėtume pagrindą veiklai, kuri galėtų padėti skleisti tinkamą aikido supratimą tarp daugybės žmonių, praktikuojančių visame pasaulyje. Nėra jokios prasmės ir nieko nebus pasiekta, jei augs tik besitreniruojančių žmonių kiekis, o mes leisime nykti aikido dvasios supratimui. Jei mes leisime tam įvykti, aikido taps kažkuo kitu nei įsivaizdavo O-Sensei. Mums reikia ne tokios organizacijos, kuri stabdytų asmeninius veiksmus savo hierarchinės ar kitokios struktūros dėka, bet tokios, kuri padėtų skatinti abipusius draugiškus ryšius tarp jos narių.
Kuo daugiau aikido sklis, tuo daugiau skirtingų grupių jungsis. Dabar viena iš didžiausių yra Pasaulinės žaidynės, tarptautinis atletikos renginys rengiamas kas ketverius metus nuo 1985 metų, apimantis įvairią sportinę veiklą, neįtrauktą į įprastines Olimpines žaidynes. Yra daugybė skirtingų narystės kategorijų Pasaulinėse žaidynėse, ir kadangi nebūtų gerai jei Aikikai taptų nariu, juo tapo TAF.
Jeigu mes šnekame tik apie aikido, tada tiesa, kad nėra didelio reikalo papildomoms organizacijoms, stovinčioms tarp dojo ir hombu. Bet galvojant apie tuos reikalus, kuriuos aš ką tik paminėjau, galbūt tokios organizacijos iš tiesų yra reikalingos.
 
Ypatingai Europoje, kur valstybė yra daugiau įsijungusi į šiuos reikalus.
 
Taip, Prancūzijoje yra būtent taip. Pavyzdžiui, tik asmenys, kurie yra pripažinti Prancūzijos vyriausybės turi teisę išduoti danų ir kyu rangus.
 
Tokiuose atvejuose reikalai įgauna politinį atspalvį.
 
Iš esmės, su aikido tai nieko neturi bendro, ypač dėl to, kad aikido neturi jokių varžybų ir aiškiai skiriasi nuo įvairių sportų. Tačiau, jei jūs pradėsite akcentuoti faktą, kad aikido yra kitoks, jis taps izuoliuotas ir nustos augti ir galiausiai pradės byrėti.
Mano idėja būtų tokia, kad užsienio aikido praktikantai atvyktų į Japoniją ir praleistų nuo dviejų iki penkių metų hombu dojo, treniruodamiesi ir mokydamiesi japonų kalbos, tuomet išleisti juos mokyti į įvairias vietines dojo (kaip, beje, yra daroma su dauguma jaunų japonų mokytojų), ir po maždaug aštuonerių metų Japonijoje jie grįžtų į gimtas šalis. Tai suteiktų jiems galimybę suprasti hombu dojo mąstymą, tikslus ir t.t., taip pat padėtų jiems išspręsti iškylančią kalbų barjero problemą. Žiūrint iš tarptautinės perspektyvos, tuomet žmonėms būtų lengviau pasitikėti japonais ir reikalai eitų daug sklandžiau įvairiose šalyse, kur yra praktikuojamas aikido. Šiuo metu lingvistiniai ir kultūriniai barjerai yra pakankamai žymūs.
Nei vienas iš ne japonų, šiuo metu besitreniruojančių hombu dojo, nėra uchideshi (mokiniai, gyvenantys viduje), jie gyvena kitur ir reguliariai važinėja į dojo (išskyrus tuos, kurie yra pas Saito Sensei Iwama, kur vis dar yra reali uchideshi sistema). Viena vertus, taip yra todėl, kad hombu dojo šiek tiek stokoja darbo jėgos ir ten trūksta patogumų. Būtų idealu, jei hombu dojo pridėtų daugiau pastangų išplėsti ir pagerinti apgyvendinimo aplinką tam, kad žmonės atvykstantys praktikuoti aikido iš užsienio, galėtų pigiau gyventi.
Profesionaliam aikido mokytojui užsienyje yra pakankamai lengva išlaikyti dojo. Taigi mums reikia sukurti tokią sistemą, kuri padėtų žmonėms, kurie norėtų tai daryti; kitaip mes rizikuojame kada nors suirti.
Esminis momentas yra stiprinti ryšius tarp hombu dojo ir žmonių užsienyje. Žiūrint iš organizacinės perspektyvos Europa taps dominuojančia dėl savo politinių įgūdžių. Yra svarbu palaikyti ryšius su žmonėmis.
Atsimenu, kažkur seniai skaičiau, kad “bendradarbiavimas tolygus kontrolei”, t.y. kas kontroliuoja bendradarbiavimą, tas ir dominuoja. Ta prasme, aš galvoju, ar tiesioginis informacijos perdavimas iš hombu dojo į įvairias pasaulio dojo, be įvairių organizacijų filtravimo, padės organizaciškai stiprinti hombu dojo.
 
 
Nenutrūkusi linija
 
 
Dabar, kai mes turime jau trečios kartos doshu, ką Jūs galvojate apie aikido tęstinumą pagalpaveldimumu paremtą iemoto sistemą?
 
Skirtingi žmonės skirtingai mato šį dalyką, taigi sunku daryti plačius apibendrinimus. Tai gali būti japoniškas mąstymo būdas, bet mes turime poreikį išlaikyti nenutrūkusią liniją, išsaugoti ir apginti tai, kas tarnauja kaip centras. Iemoto sistema yra randama visose japoniškose tradicijose, nuo arbatos gėrimo ceremonijos iki kabuki. Ji simbolizuoja tradicijos perdavimą per vienintelį nuoseklų kelią. Kadangi budo taip pat yra kelias, aš manau, kad turėti tokią sistemą yra svarbu tradicijos perdavimui.
Taip pat, yra tie, kurie mato aikido kaip kovinę sistemą ir dėl tos priežasties mano, kad paveldėtojas turi būti techniškai stiprus. Tačiau būti techniškai stipriu dar nereiškia būti, tokios tradicijos kaip aikido, tinkamu paveldėtoju. Paveldėtojas turi turėti aiškų, tvirtą mąstymą, ir netgi jei jis yra pakankamai jaunas, jis turi sugebėti tarnauti kaip stiprus centras ir stovėti su aiškia nuostata organizacijos viršuje. Taip pat jis turi sugebėti efektyviai mokyti. Šios savybės yra labai svarbios, nes jei centras nėra tvirtas, tuomet visa tradicija tampa silpna. Tokie žmonės, kaip aš ar kiti, kurie buvo kūrėjo mokiniai, jaučiame, kad mūsų pareiga padaryti viską kuo geriausiai, tiek dėl kūrėjo, tiek dėl antrojo doshu, kad paremtume trečiąjį doshu tam, kad jis galėtų pilnai ir visapusiškai atlikti savo rolę.
 
Kaip Jūs manote, kokį įnašą aikido atliko antrasis doshu Kisshomaru Ueshiba?
 
Atsiprašau, kad naudoju tą patį, dažnai naudojamą pasakymą, bet man patinka frazė, kad O-Sensei sukūrė aikido, o Kisshomaru Sensei paskleidė ir išpopuliarino jį. O-Sensei mokė tik tam tikras pasirinktas asmenybes, o Kisshomaru Sensei dirbo tam, kad aikido taptų plačiai prieinamas bei sukūrė tarptautinę organizaciją. Už šias pastangas jis gavo trečio rango ordiną iš Japonijos vyriausybės. Dabar yra svarbu kokias pastangas deda trečiasis doshu, kad sutvirtintų tradiciją. Aikido tikriausiai plėsis ir toliau, netgi jei nebebus jokių tolimesnių pastangų, taigi dabar svarbu kaip tradicija bus užtvirtinta tolimesnio jos augimo metu.
 
Juk aikido perėjo tam tikrą techninį pakeitimą vadovaujant buvusiam doshu Kisshomaru...
 
Tai dar viena tema, apie kurią nelabai galima padaryti apibendrinančių išvadų. Galų gale, netgi O-Sensei žymiai keitėsi nuo jaunystės iki paskutinių savo metų. Kisshomaru Sensei buvo pakankamai galingas jaunystės laikas ir tik vėliau, po iškęstos operacijos, jo judesiai tapo mažiau energingi. Netgi man buvo tas pats; dabar mano technika žymiai skiriasi nuo technikos, kurią atlikdavau, kai būdavau gerokai jaunesnis. Kai kurie iš tų žmonių, su kuriais mes tuomet treniruodavomės ir dalyvaudavome demonstracijose, dabar pašiepia mane, koks minkštas ir švelnus aš tapau! Aš manau, kad Kisshomaru Sensei techniniai pakitimai yra tokios pačios prigimties. Daug svarbiau yra visiškai pasišvęsti tam, ką darai, stengtis iš visų jėgų ir įdėti visą savo širdį į tai, ar tai būtų kasdieninė treniruotė ar demonstracija. Paprastai skirtumai priklauso nuo to, kaip jūs vertinate aikido – ar kaip budo, ar kaip kelią į sveikatą ir fizinį stovį, ar tiesiog kaip judesio formą. Naturalu, kad mano dojo mes treniruojamės aikido remiantis mano požiūriu.
Beje, mano devizas yra “praktiškas aikido”. Tai reiškia, kad aš galvoju apie aikido ne tik kaip apie dojo praktiką, bet ir apie tai, kaip jis gali būti išplėstas ir pritaikytas kasdieniniam gyvenime. Savo ruožtu tai veda prie požiūrio, kad reikia branginti visas ir kiekvieną gyvenimo dieną. Aikido, jei jis lieka tik dojo ribose, susitelkia ties klausimais, kas labiau įgudęs, kas mažiau, kas stipresnis, kas silpnesnis. Daug svarbiau koks yra žmogus ir kaip jis elgiasi kaip visuomenės narys. Galų gale, netgi jei esi kažkokio rango yudansha ir negali kaip nors padėti visuomenei, tai tavo aikido praktika turi mažai reikšmės. Jei negali aikido harmonijos dvasios perkelti į savo kasdieninį gyvenimą – ar kaip mokinys, ar savo šeimoje ar darbe – tai aš nemanau, kad galima pasakyti, kad praktikuojiesi tikrą aikido.
 
Pabaigai, ką dabar Jums reiškia aikido?
 
Kai praktikuojuosi aikido, tikriausiai mane labiausiai džiugina tai, kad jis suteikia galimybę tiek daug žmonių atverti savo širdis ir susidraugauti. Aš prisimenu tuos, kurie išėjo prieš mane, tuos, kurie vis dar jauni, ir manau, kaip nuostabu buvo susitikti su tokia daugybe žmonių ir tapti draugais. Visi jie atėjo iš tokių skirtingų gyvenimo kelių ir aš turėjau galimybę tiek daug iš jų sugerti. Tikriausiai tai buvo viena iš svarbiausių priežasčių, dėl kurios tęsiau aikido praktiką. O-Sensei supo daugybė nuostabių žmonių, nes jis pats buvo puikus žmogus. Aš vargiai galėčiau pasakyti tą patį apie save, ir jaučiu, kad man dar tiek daug trūksta, tačiau tikiuosi, aikido dėka tęsdamas bendrauti su daugybe žmonių, po truputį save tobulinti. Taip pat aš tikiuosi, kad mano pastangos galės padėti kiek įmanoma daugiau žmonių suprasti aikido ir jo dėka gyventi geresnį gyvenimą. Tai yra, mano manymu, vienintelis kelias, kuriuo aš galiu atiduoti dėkingumo skolą, kurią esu skolingas O-Sensei ir Kisshomaru Sensei.
Stanley Pranin, vertė D.Jablonskis