Aikido - Straipsniai

"Pokalbis su Sensei Morihiro Saito, 9 Dan Aikido"

(Straipsnis yra perspausdintas iš Australijos kovos menų žurnalo Nr.5 1986 m.)
 
Sensei Saito yra Aikido Ivama dojo vadovas, oficialiai pagrindinės tradicinio Aikido mokyklos, kurią po savo mirties paliko Aikido Įkūrėjas Morichei Ueshiba. Priešingai negu daugelis jo kolegų iš kitų mokyklų, kurios yra išsibarsčiusios po visą pasaulį, Sensei Saito turi tendenciją išsaugoti Aikido realiame lygyje ir vystyti tam tikras "magiškas ir mistinias" idėjas.

Kai aš paklausiau jo apie senyvo meistro Ueshibos " fantastinius žygdarbius", jis gana atvirai pasakė, kad kai meistras darė demonstracijas, tai jo mokiniai, nenorėdami jo įskaudinti, patys krisdavo, kai jis mesdavo juos. ( Mes turime atsižvelgti į tuometinį pagarbų meistro Ueshibos amžių, jam tada buvo apie 80 metų, ir neturėtų kilti abejonių kad, kai meistras buvo jaunesnis, tai reikalai klostėsi visai kitaip ). Žinoma, tai nesumenkina jo, kaip legendinio meistriškumo Didžiojo Aikido Meistro, nes jis pelnytai užsitarnavo Didžiojo Mokytojo ( O`Sensei) vardą, kuris reiškia patį auksčiausią lygį, kurį galima pasiekti kovos menuose.
Saito Sensei Aikido yra grindžiamas tokiais realiais ir matomais parametrais kaip tobula pusiausvyra, laiko pojūtis ir svertų sistema, kuriuos gali įvaldyti kiekvienas su sąlyga, kad tam skirs daug laiko ir sunkių treniruočių. Matydami jį judesyje mes galime aiškiai matyti šio kovos meno realumą ir suprasti kas vyksta. Jis nenaudoja jokios "mistinės energijos" kuri, atrodo, atsiranda iš niekur. Sensei Saito negali mesti priešininko neprisilietes prie jo. Jis taip pat neatlieka jokių cirko numerių, tokių kaip " nesulenkiama ranka " ir panašių, su kuriais mes esame pripratę sieti Aikido.

Jo demonstracijų metu jis pastoviai teigia, kad jei prieš jį bus iš tikrųjų fiziškai labai stiprus žmogus, kuris galės jo ranką labai stipriai laikyti, tai metimas viena ranka taps neįmanomas ir jis pataria savo mokiniams pasinaudoti antra ranka, kad atlikti veiksmą! Demonstruodamas technikas jis remiasi fizikiniais pavyzdžiais, kaip ir kodėl veikia Aikido technikos. Aikido paprasčiausiai naudoja svertų sistemą, kuri yra nukreipta į silpniausius sąnarius. Jei Jūs negalite ranka judėti viena kryptimi, tai bandykite judėti į kitą puse išnaudodami sverto principą. Tai yra paprasta. Bet kad visa tai suprasti turi praeiti daug laiko ir sunkių treniruočių.
Pagrindinė Sensei Saito mintis yra ta, kad Aikido nėra taip vadinamas " minkštas stilius ", kaip mano daugelis užsiminėjančių ''kietais" kovos menais ir pajuokiamai vadindami jį " moterų kovos menu ". Aikido yra galinga (mirtina) savigynos sistema, jei ji yra teisingai naudojama.

Taip pat ir Tai Czi ar kitos kiniečių " minkštos " mokyklos ,nes tai ką mes matome dojo skiriasi nuo to kas vyksta gatvėje. Treniruotėje atliekama kata lėtai, koncentruojant dėmesį į tikslų laiko pojūtį, stabilumą, svorio paskirstymą, bet tai nereiškia, kad realioje situacijoje bus einama šiuo keliu. Bet kuriuo metu patyręs aikidoka (tas, kuris užsiiminėja Aikido) turi būti pasiruošęs atlikti bet kokią technikos dalį priklausomai nuo situacijos. Pavyzdžiui, yra technika, kurioje mes delnu atliekame spaudimą į smakrą didele jėga, kas aiškiai prieštarauja nusistovėjusiai nuomonei, tačiau, kita vertus, aikidoka gali ir nenaudoti smūgių ranka, nors to reikalauja reali situacija. Sensei Saito man sakė, kad Aikido bazės treniruočių dėka, praktikuojantis gali atlikti bet kokią technika iš bet kurio kovos meno.
Sensei Saito sakė, kad jis buvo pagrindinis Ueshibos mokinys po karo. Šiandien egzistuoja keletas krypčių Aikido hierarchijoje, bet Sensei Saito yra vienintelis, kuris pretenduoja į originalų O`Sensei mokymą. Sensei Saito atvirai prisipažista, kad Sensei Koichi Tohei yra vyresnis už jį mokinių tarpe, nes jis pas O`Sensei pradėjo užsiiminėti iki karo. Bet tuo pačiu jis paaiškina, kad O`Sensei tik po karo, būdamas Ivamoje, pasiekė savo meistriškumo viršunę. (Pastaba: Ivama - tai mažas miestelis, kuris yra šimtas kilometrų nuo Japonijos sostinės Tokijo, Ibaragi prefektūroje. Tai Aiki Šventovės (Aiki jinja) ir O`Sensei pokario gyvenimo vieta).


Earl:
Ar Jūs buvote vienas iš pirmųjų Sensei Ueshibos mokinių?


Sensei Saito:
Aikido vystėsi ilgame istorijos laikotarpyje. Aš mokiausi vėlyvajame O`Sensei Aikido evoliucijos periode.


Ar tai reiškia, kad Jūs buvote su O`Sensei tada, kai Aikido tapo tokiu, kokį mes jį turime šiandien?

Po Antrojo pasaulinio karo, apie 1948, O`Sensei baigė Aikido vystymąsi. Aš prisijungiau maždaug prieš tris metus iki šio įvykio. Kai aš pradėjau užsiiminėti, kai kurios technikos buvo klasikinės, po to buvo duodamos naujesnės technikos ( paskutinės ir absoliučios stiliaus technikos). Egzistuoja įvairios nuomonės šiuo klausimu. Kai kurie mokytojai, kurie mokėsi pas O`Sensei iki karo, teigė, kad Aikido kūrimas buvo baigtas iki karo, bet kai kurie mano, kad kūrimas baigėsi paskutiniais O`Sensei gyvenimo metais, prieš pat jo mirtį. Aš atlikau išsamius tyrimus šiuo klausimu, skaičiau daugelį O`Sensei knygų ir asmeninių užrašų. Aš manau, kad būtent apie 1948 - 1949 metus Aikido įgijo galutinę savo vystymosi formą. Kai aš žiūrėjau į kai kurias O`Sensei knygas, kurios buvo išleistos maždaug prieš 48 metus, Aikido pavadinimas jau egzistavo, tačiau daugelis technikų buvo iš jujutsu ir jose buvo naudojama labai daug jėgos ir agresijos. Aš sulyginau jas su technikomis, kurias aš mokiausi pas O`Sensei po karo ir aptikau, kad O`Sensei daugiau dėmesio skyrė Aikido tobulinimui būtent pokariniame periode. Pavyzdžiui, metant žmogų didelis dėmesys buvo skiriamas pusiausvyros išlaikymui. O tuo tarpu jujutsu, kuri naudojo agresija, pusiausvyra dažnai buvo prarandama. O`Sensei atlikdavo metimų technikas taip, kad po metimo visada išlaikytų gerą pusiausvyrą. Bet kokia technika, kurioje buvo prarandama pusiausvyra, turėjo būti modifikuota taip, kad po jos atlikimo išliktų gera pusiausvyra.

O`Sensei savo tyrinėjimuose daug dėmesio skyrė tam, kad suprastų, kaip galima panaudoti savo jėgą nesusiduriant su priešininko jėga. O`Sensei daug mastė apie kelius kurie veda už jujutsu stiliaus ribų. Kai jis tai pasiekė, jujutsu nebeliko ir kvapo. Daugelis mokytojų galvoja, kad Aikido neegzistuoja technikos su ginklais. Netgi prieškariniame laikotarpyje kai kurie žmomės manė, kad irimi technika, kuri yra unikali Aikido technika, neegzistuoja. Tačiau keliose knygose, kurios yra parašytos daugiau kaip prieš 45 metus, jos yra demonstruojamos! Be to, aš turiu patikimą fizinį įrodymą.

Iki karo O`Sensei buvo labai užimta asmenybė ir todėl pas jį niekas nesimokė pakankamai ilgą laiką. Po karo, kurį mes pralaimėjome, aš mokiausi ilgą laikotarpį pas O`Sensei. O`Sensei neteko darbo ir todėl jis grižo į Ivama ir ramiai gyveno. Tuo laikotarpiu O`Sensei išsikėlė sau tikslą ištobulinti kardo techniką. Ir iki tol, kol pasiekė savo tiklą, jis niekada nieko nemokė kardo technikos. Būtent todėl žmonės mano, kad Aikido nėra kardo technikų.


Aš atkreipiau dėmesį, kad seminaro metu Sensei šnekėjo apie "senas technikas", kurios buvo kietesnės. Ar jis moko jų dabar?( Klausimas buvo skirtas Sensei Saburo Takajasi 4 dan, vyriausias Sensei Saito instruktorius Australijoje)

Aš naudojau šias technikas tik tam, kad parodyti kaip keitėsi mūsų technikos, bet aš senų technikų nemokau. Daug kartu demonstracijų metu aš pastebėjau kiek galimybių turėjo Sensei atakuoti delnu ar paprasčiausiai trenkti kumščiu savo priešininkui.


Ar Jūs naudojate kokius nors smūgius?

Aikido, jei Jūs norite būti agresyvus, Jūs galite tai daryti. Mes galime panaudoti smūgį bet kuriuo metu, kadangi visada išsaugojame gerą poziciją. Daugelis žmonių laiko Aikido esant minkštu. Kai Jūs praktikuojatės, mokiniai atlieka kūlversčius taip, kad niekas nesusižeistų, bet jeigu Jus pultu pilna jėga, tai riešas, be abejo, sulūžtu. Argi nebūtu humaniškiau paprasčiausia trenkti priešininkui kumščiu.

Realioje kovoje, Jūs galite bet kuriuo metu suduoti smūgį priešininkui reikšdami agresiją tam, kad nutraukti kovą. Treniruotėse Jūsų partneris neišvystys stipraus kūno ir geros pusiausvyros, jeigu Jūs nepraktikuosite metimų technikos. Kritimai taip pat yra treniruočių dalis, kuri turi platų technikų spektrą. Jūs galite bet kada panaudoti smūgį, o po to baigti savo veiksmus metimu. Taigi, tai ką žmonės mato dojo, iš tikro yra tik treniruočių būdas skirtas koviniams įgūdžiams pasiekti.


Taigi, jeigu Jus užpuolė gatvėje, mes nebūtinai pamatysim tai, ką matote dojo. Ar taip yra iš tikrujų?

Taip. Jei tai yra reali kova, tai iš karto - va taip ( jis spragsi pirštais), atliekama technika. Kai aš buvau jaunas aš visada save tikrindavau gatvių kovose su gangsteriais (čia įsiterpia Sensei Saburo "Sensei Saito buvo įžymus" ). Daug kartų mane suimdavo policija už muštynes su gangsteriais, bet po to paleisdavo. Delnas yra žymiai pavojingesnis negu kumštis. Jis ne tik sukelia triuškinantį efektą, bet ir kietai pargriauna žmogų pakaušiu į žemę.

Kad smūgis delnu ar kumščiu būtų stiprus, jėga turi persiduoti iš dubens. Dubens ir kojų judesiai treniruojami metimų technikose. Jeigu Jūs visada atliekate tik lengvas technikas, tai Jūs niekada neįgysite šių kūno dalių jėgos. Sudėtingos technikos kartais būna nerealios, bet jeigu Jūs galite jas atlikti, tai realesnės technikos bus atliekamos daug lengviau.


Kaip ir daugelyje didžiųjų kovos menų, vietos intrigoms ( nesutarimams) visada atsiranda. Kodėl taip yra ir ką Jūs apie tai galvojate?

Tai priklauso nuo to, kokį stilių Jūs mokotės ir kaip taktuojate vieną ar kitą istorijos dalį, kurią Jūs studijuojate. Pavyzdžiui, Sensei Tomiki iš pradžių buvo dziudo instruktorius ir tik po to prdėjo užsiiminėti Aikido. Vėliau jis pabandė įtraukti Į Aikido dziudo varžybų dalį. Jo pažiūros inicijavo Tomiki Aikido stilių, kuriame būdavo organizuojamos Aikido varžybos. Daug daugiau priklauso nuo to, kada žmogus nutraukė mokymąsi, negu nuo to, ko jisai moko. Jeigu kas nors galutinai neįvaldė sistemos, tai jis gali būti ja ir nepatenkintas. Beje, egzistuoja didelis skirtumas tarp mūsų ir " Hombu" stiliaus (čia šnekama apie Aikikai Hombu Dojo stilių). Hombu - tai pagrindinės būstinės stilius. Taip yra todėl, kad didžiojo meistro sūnaus stilius skyrėsi nuo jo tėvo stiliaus. Aikido interpretacijos gali būti skirtingos. Po karo O`Sensei pasiliko Ivamoje, kai tuo tarpu jo sūnus liko Tokijuje. Aš (Morihiro Saito) buvau O`Sensei mokinys po karo. Tomiki buvo O`Sensei mokinys iki karo. Kai po karo kovos menai buvo uždrausti daug mokytojų liko be darbo. Tuo metu O`Sensei nereikėjo niekur vykti ir tik tada jis pradėjo savo Aikido tyrinėjimus.

Aš manau, jog man labai pasisekė, kad aš sutikau O`Sensei tuo periodu. O`Sensei niekada nemokė Hombu mokinių naudotis jo ( medinė lazda) ir kardu. Jis surengdavo demonstracijas Hombu mokiniams, bet iš tikro jis jų niekada nemokė. Mane O`Sensei mokė nuo pačių pagrindų, kaip atlikti paėmimą ir t.t. Aš gyvenau diena iš dienos su O`Sensei. Mes kartu auginome derlių ir kartu gyvenome Aikido. Tikrojo mokymo esmė neateina per užsiėmimus salėje, tik iš bendro gyvenimo, tik taip gali būti perduota tikroji mokymo esmė.


Jūs galvojate, kad būtent tai mes Vakaruose prarandame?

Tai yra pastovių treniruočių ir tiesiog gyvenimo menu kelias. Šiuo metu pas mane Ivamoje gyvena daug žmonių, kurie kartu treniruojasi, valgo ir t.t., kaip mes tai darydavome senais laikais. Trys iš jų yra čia ( jis rodo į šalia sėdinčius australiečius, kurie buvo ir mokėsi Ivamoje.). Mes kartu keliames, kartu valgome, treniruojamės.


Kas dabar yra vyriausias Aikido meistras Japonijoje?

Aikido mokytojų yra daug ir kiekvienas savaip geras. Todėl mokiniui dėrėtų pamatyti daug mokytojų prieš tai, kai jis ką nors pasirinks.

Sensei Shioda ir Sensei Tomiki buvo Ueshibos mokiniai. Tochei kurį laiką buvo Ivamoje kartu su manimi ir mokėsi pas didijį meistrą. Sensei Tochei iki karo Aikido treniravosi Tokijuje, pagrindinėje būstinėje( Hombu dojo). Po to jis išėjo į karą, grįžes jis kurį laiką treniravosi Ivamoje. Daug mokytojų mokėsi Aikikai Hombu dojo. Europoje įvairios asocijacijos palaiko gerus santykius tarpusavyje ir kai aš atvažiuoju mokyti, jie visi susirenka tam, kad mokytųsi kartu. Aš turiu svajonę, kad visi mokiniai susijungtų į vieną šeimą. Aš niekada ir nieko neišvariau iš savo mokinių tarpo. Aš palaikau stilių vieningumą.


Mes daug girdėjome apie Sensei Tochei iš jo knygų, gal Jūs galite papasokoti apie jo praeitį?

Tikroji Sensei Tochei istorija yra ta, kad Aikido pas O`Sensei jis mokėsi iki karo Kioto universitete. Iki to jis buvo geras dziudoistas ir tik po to jis sutiko O`Sensei Tokijuje ir pradėjo pas jį mokytis. Po to jis išėjo į karą, grižęs jis jau buvo O`Sensei mokinys ir jis prisijungė prie mūsų. Taigi, Sensei Tochei yra vyresnis už mane treniruočių atžvilgiu. Sensei Kishomaru , O`Sensei sūnų, ir Sensei Tochei sieja giministės ryšiai, jų žmonos yra seserys. Tuo metu kai Sensei Tochei buvo išvykęs mokytis į Ameriką aš prižiūrėjau jo dojo.


Kokiais kitais kovos menais Jūs užsiminejote?

Aš treniravausi kendo, šiek tiek dziudo, bet daugiausia karate.


Ar palaikote šiuo metu ryšius su Sensei Tochei?

Ne, šiuo metu mes kontaktų nepalaikome, bet aš jį gerbiu taip pat kaip ir anksčiau. Man gaila, kad Sensei Tochei paliko Aikikai.


Taigi įvyko skilimas ir Sensei Tochei įkūrė savo asociaciją?

Taip.


Aš atkreipiau dėmesį, kad Jūsų Aikido pagrįsta, logiška, geros pusiausvyros ir laiko pojūčio. Visi šie fiziniai aspektai sustiprina bet kokį kovos meną. Ka Jūs galvojate apie " magiškas", " antgamtiškas" jėgos apraiškas, kurias praktikuoja kai kurie Aikidokos. Pavyzdžiui, toks triukas kaip "nesulenkiama ranka" ar "sėdinčio žmogaus nepajudinimas iš vietos" ir t.t.?

( Sensei Saito juokdamasis atsako į šį klasimą) Tai jų pasirinkimas demonstruoti magiškas technikas.


Ką Jūs galvojate apie dvikovas varžybų metu?
Jeigu yra taisyklės, tai nėra realumo. Jeigu nėra taisyklių, tai žmonės gauna traumas. Taigi varžybos negali būti pritaikytos kovų menams.


Kaip Jūs galėtumėte apibūdinti skirtumus tarp Jūsų ir kitų stilių technikų?

Mūsų technikos galingos, tačiau ne dėl didelės fizinės jėgos panaudojimo, o geresnės kūno koordinacijos dėka.


Kas bus su Aikido ateityje?

Mes atėjome iki tokios pakopos, kurioje Hombu ir Ivamos stiliai niekada nesusikirs. Gali būti, kad ateityje šis stilius turės problemų ( čia eina kalba apie Aikikai Hombu dojo stilių ). Šiandien Hombu stilius yra labai toli nutolęs nuo Didžiojo Mokytojo stiliaus. Netgi tada, kai mes patys susiduriame su problemomis aš visada noriu padėti Hombu. Aš tikiuosi, kad mums niekada nekils problemų su kitomis asociacijomis, bet jeigu problemų turės kiti, aš visą laiką stengsiuos jiems padėti.
Earl Montegu, vertė D.Jablonskis