Aikido - Straipsniai

Aikido – kovos menas, sėkmingai žengiantis ir į socialinę sferą

Aikido – kovos menas, sėkmingai žengiantis ir į socialinę sferą

“Aikido nėra varžybų. Tikras karys nenugalimas, kadangi jis su niekuo nekovoja”
(Morihei Ueshiba)
 
Aikido – vienas jauniausių kovos menų, neretai vadinamas ir vienu sudėtingiausių. Galutiniai aikido formavosi 1945 – 1960 metais Iwama (Japonija), vietovėje, kur apsigyveno aikido kūrėjas Morihei Ueshiba po karo. Po meistro mirties šį kovos meną toliau plėtojo jo mokiniai. Pasak praktikuojančiųjų, aikido unikalus tuo, kad moko kovoti ne su priešininku, o su jo agresija, “sutaiko” puolantįjį su besiginančiuoju. Puolančiojo destruktyvi jėga aikido pagalba išsklaidoma ir izoliuojama. Aikido arsenalą sudaro metimų ir sulaikymų technikos. Šis kovos menas – tai ne vien darbas salėje.
Žinias aikidoka (praktikuojantysis) gali pritaikyti kasdieniame gyvenime. Aikido – ne vien efektyvios technikos rinkinys, jis remiasi universaliais principais, siekiančiais išlaikyti tiek asmeninių, tiek visuomeninių santykių pusiausvyrą.
 
Žodis aikido, pasak šio kovos meno instruktoriaus, Ulf Evenas aikido centro vadovo Gintaro Sabuko, sunkiai išverčiamas. Jį būtų galima versti “harmonizuotos energijos kelias”. Ai japonų kalboje – meilė, ki – energija, do – kelias. Gintaras sutinka, kad tai sudėtingas menas, jam reikia brandos.
 
 
Tobulėjimo kelias
 
 
Treniruotė centre trunka nuo valandos iki valandos ir penkiolikos minučių. Tai optimalus laikas reikiamam dėmesiui ir susitelkimui išlaikyti.“Priimame treniruotis nuo trylikos metų. Aikido nėra bendrojo fizinio lavinimo sistema. Tai tradicinis kovos menas, o nuolatinė praktika suteikia žmogui galimybę ugdyti asmeninio tobulėjimo savybes. Kadangi aikido nemoko pulti, jį gana sunku suprasti kaip kovos meną”, – sako centro vadovas.
 
Kovos menais jis susidomėjo prieš dešimtmetį. Iš pradžių pirmenybę teikė kinų kovos sistemoms ir kultūrai. Japonai, kaip prisipažįsta Gintaras, tada jam atrodė kaip “barbarai”. Bet kaip tik “barbarų” kultūra vėliau suviliojo. Jis ėmė ieškoti aikido mokytojo, susipažino su jam patikusio kovos meno pakraipomis. Mokėsi Lietuvoje, paskui kurį laiką važinėjo į Varšuvą. Nemažai treniravosi savarankiškai. 1999 metais susipažino su pagrindiniu savo mokytoju – švedu Ulf`u Evenas`u. Grupė bendraminčių nuvyko į Švediją, Geteborgą, ten savaitę gyveno ir treniravosi. Grįžę į Lietuvą, jie nusprendė įkurti aikido klubą ir pavadinti jį meistro vardu. Nuo tada kiekvienais metais klubo nariai ir instruktoriai vyksta į Švediją treniruotis. Japonijoje Gintaras dar nesilankė, tačiau norint išmokti aikido ten vykti ir nebūtina. “Aišku, būtų įdomu apsilankyti Ivamoje (Japonijoje), istorinėse kultūrinėse vietose, kur gyveno ir treniravosi aikido kūrėjas Morihei Ueshiba (1883-1969). Japonijoje aikido visada buvo populiarus, – sako Gintaras. - Japonai iki šiol labai rūpinasi šio kovos meno plėtra ir sklaida pasaulyje”.
 
 
Nesipriešinti puolančiai jėgai
 
 
Ulf`o Evenas`o centro instruktorius Domas Jablonskis sakosi išbandęs ne vieną sporto šaką ir niekur negalėjęs savęs realizuoti, kol galų gale susidūrė su kovos menais. Nuo smūginių kovos menų atėjo į aikido, ir jau beveik dešimtmetį praktikuoja šį vidaus poreikius atitinkantį kovos meną. Domas buvo tarp tų bendraminčių, kurie 1999-aisiais lankėsi Švedijoje pas meistrą Evenas`ą. Jis pasakoja, kad aiki samprata, kuria remiasi aikido, labai sena. Tradicinis aikido moko išnaudoti puolančiojo jėgą ir su ja susilieti. Visiškai priešinga yra kiai koncepcija. Ji reiškia maksimalią pastangų koncentraciją ir susijusi su puolimu. Aiki moko nesusidurti su jėga. Aikido technikos pagrindas – susilieti su priešininko jėga. Aikido kūrėjas Morihei Ueshiba domėjosi įvairiais kovos menais, mokėsi pas daugelį mokytojų. “Techninis arsenalas buvo perimtas iš senųjų džiudžiutsu mokyklų ir transformuotas į neagresyvią sistemą, kurioje nėra puolamųjų veiksmų. Džiutsu – (kovos metodas) virto do (kelias). Aikidžiudžiutsu virto aikido – keliu, besiremiančiu aiki principu”, – aiškina Domas. Jis teigia, kad praktikuojant aikido judesių kultūra tobulinama visą gyvenimą ir nepaisant amżiaus įmanoma išlikti aukšto lygio meistru, nes aikido remiasi ne fizine jėga.
 
 
Kas slypi anapus technikų
 
 
Instruktorius Domas cituoja meistrą Evenas`ą: “Aikido – dvasios tobulinimo priemonė”. Be to, pažymi, kad šis kovos menas yra kur kas daugiau negu vien technika. “Iwama aikido – tai ir pedagoginė sistema. Stengiamės suprasti principus, kurie slypi anapus technikų. Dėmesio ir susitelkimo ugdymas, palaikymas, atstumo pojūtis, partnerio jutimas ir kontrolė, gebėjimas įsijausti į žmogų, jo poelgius. Tai aktualu ne vien per treniruotes salėje, bet ir kasdienybėje. Ar reikia veltis į konfliktą? Jei įsivėlei į kovą, ne visada gali tapti nugalėtoju. Stengiamės kovos išvengti. “Tu nepralaimėsi, jeigu nekovosi”, – toks aikido principas. Tai nereiškia, kad bėgi nuo tikrovės, slepiesi. Ne, kaip tik esi pakankamai stiprus, kad apsigintum, tačiau nedarai to be reikalo. Neskatinti agresijos – humaniškas principas. Jeigu esi stiprus, gali rinktis. Aš pasirinksiu išsaugojimą, ne sunaikinimą. Kūrybą, o ne griovimą”, – aiškina Domas.
 
 
Koks ki – energijos – vaidmuo šiame kovos mene? Sabukas komentuoja taip: “Ki sunku suprasti, bet apie ją galima pasakyti paprastai – tai tavo vidinė fizinė emocinė būsena. Ueshiba šnekėjo apie ki remdamasis visatos ki, medžio ki pavyzdžiu. Ki – tai tarsi tavo tonusas. Sujungta su kvėpavimu ir kūno judesiu, ki suteikia vidinės jėgos. Jei viską atlieki tinkamai, įstengsi nugalėti daug stipresnį oponentą nenaudodamas savo fizinės jėgos. Kitaip sakant, naudodamas aiki principus ir susiliedamas su priešininko veiksmais”.
 
 
Aikido konfliktams spręsti
 
 
Ki – tai energija, tačiau jos samprata labai plati. Ji gali reikšti ir sveikatą, ir drąsą, valią ir daug dalykų. Tai vidinė jėga, kada jautiesi stiprus, kontroliuoji save. “Praktikuodamas aikido ugdai savo ki. Aikido technika suteikia tokią galimybę. Bet iš pradžių mokaisi kvėpuoti, vaikščioti, judėti, paskui – susilieti su oponento jėga ir ją kontroliuoti, – pabrėžia instruktorius Gintaras. – Pradedančiojo treniruotes turi sudaryti 90 procentų technikos ir 10 procentų jausmo. Meistro – atvirkščiai, nes kūnas jau įvaldęs techniką”.
 
Per treniruotes apie ki instruktoriai nešneka. “Ateis laikas ir patys žmonės supras, pajus. Galima daug papasakoti, bet jei žmogus nesupras, jam šiame etape tai nepadės, bus tarsi šalutinis dalykas. Žmogus ims ieškoti to, ko dar neturi. Pradiniame etape kur kas svarbiau, kaip pastatai kojas, kaip atlieki pratimą”, – pasakojainstruktoriai, aikido treniruote pradedantys kiekvieną dieną.
 
Centro vadovas neslepia, kad pas juos ateina nemažai tokių lankytojų, kurie turi tikslą išmokti muštis. Po kurio laiko tas noras dingsta. Aikido nėra varżybų, todėl bet kokio amžiaus žmogus jaučiasi patogiai. “Tie judesiai nėra tušti, jie turi didelį informacinį krūvį, – sako Gintaras. – Jie ne tik pagerina bendrą savijautą, padeda tapti žvalesniam, darbingesniam. Aikido praktika padeda bendraujant, sprendžiant konfliktus. Imi kitaip juos vertinti. Nebesirenki kietakaktiškos pozicijos – jis neteisus, ir baigta. Visada galima surasti kompromisą.
 
Šiuolaikiniame kontekste aikido – ne tik kovos menas. Tai ir fizinė kultūra, psichologija ir socialiniai santykiai. Nė vienas kovos menas nėra nužengęs taip toli į socialinę sritį kaip aikido. JAV aikido labai išpopuliarėjo: skaitomos paskaitos, rengiami seminarai apie tai, kas, regis, su aikido technika neturi nieko bendro. Daugybė žmonių išreiškia norą mokytis aiki principų. Kiekvienas ras tai, ko jam reikia: kas kovos meną, kas judesio kultūrą, kas dvasios ugdymą, kas socialinį aspektą”.
Audrius Musteikis