Aikido - Straipsniai

Dviejų nežinomų žurnalistų interviu buvo išspausdintas 1957 metais Kovado leidykloje, Tokijuje, japoniškame Kišiomaru Uešibos „Aikido“ leidime, 198 – 219 puslapiuose.

Didysis mokytojas: Suprantu. Galbūt man reikėjo pasirinkti filosofijos studijas. Dvasinė mano pusė yra labiau išreikšta nei fizinė.

Didysis mokytojas: Mano nuomone, tai yra tikras kovos menas, nes jis pagrįstas universalia tiesa. Visatą sudaro daug skirtingų dalių, tačiau, kaip visuma, visata yra vientisa tarsi šeima ir simbolizuoja pirminę taikos būseną. Šitaip suvokiant visatą, aikido negali būti nieku kitu, išskyrus harmonijos kovos meną. Jis negali būti prievartos kovos menas. Galima teigti, kad aikido yra dar vienas visatos kūrėjo pasireiškimas. Kitaip tariant, aikido yra neaprėpiamas. Todėl ir dangus, ir žemė tampa aikido treniravimosi vieta. Aikido praktikanto būsena turi būti taiki ir be smurto. Kalbu apie ypatingą būseną, kurioje prievarta pereina į harmonijos stovį. Aš manau, kad tai ir yra tikroji Japonijos kovos menų dvasia. Mes atėjome į šią žemę tam, kad paverstume ją rojumi. Karo veiksmai tam visiškai nereikalingi.

Didysis mokytojas: Iš tiesų, labai skiriasi. Jeigu pažvelgtume į praeitį, pamatytume, kaip netinkamai buvo naudojami kovos menai. Sengoku (paž. kariaujančios šalys) periodo metu (1482-1558) žemvaldžiai naudojo kovos menus kaip karo priemonę, siekdami asmeninių interesų ir tenkindami savo godumą. Aš manau, kad tai buvo neteisinga. Karo metu aš pats mokiau kareivius naikinti priešus, todėl pasibaigus konfliktui mane apėmė gilus susirūpinimas. Tai skatino mane atrasti tikrąją aikido dvasią ir prieš septynis metus man kilo idėja sukurti rojų žemėje. Mane paskatino tai, kad dangus ir žemė (t.y. visata) pasiekė tobulumą ir yra pakankamai stabiliame evoliucijos etape, tačiau atrodo, kad žmonija, o ypatingai japonai, gyvena suirutėje. Visų pirma, reikia pakeisti šią situaciją. Šios užduoties įgyvendinimas yra viso pasaulio žmonijos evoliucijos kelias. Suvokęs tai, padariau išvadą, kad tikroji aikido būklė yra visa apimanti meilė ir harmonija, todėl kovos sąvoka aikido yra visa apimančios meilės išraiška. Aš studijavau aikido, kad galėčiau tarnauti savo šaliai, todėl aikido dvasia gali būti tik visa apimanti meilė ir harmonija. Aikido susikūrė veikiamas visatos principų ir todėl jis yra absoliučios pergalės kovos menas.

Didysis mokytojas: Aikido tik atrodo mistiškas. Treniruodamiesi mes visiškai išnaudojame priešininko jėgą. Kuo daugiau jėgos jis naudoja, tuo lengviau.

Didysis mokytojas: Aikido nėra jokios atakos. Užpuolimas reiškia, kad dvasia jau pralaimėjo. Mes tvirtai laikomės visiško nesipriešinimo principo, o tai reiškia, kad nesusiduriame su priešininku. Todėl aikido nėra varžovo. Aikido pergalė yra masakatsu ir agatsu; įgaunama absoliuti jėga, kadangi pergalė pasiekiama remiantis dangaus skirta misija.

Didysis mokytojas: Jokiu būdu. Be to, tai nei sensen no sen, nei sen no sen. Sakyčiau, jei reikėtų paaiškinti žodžiais, kad priešininkas kontroliuojamas nesistengiant jo kontroliuoti. Kitaip tariant, tai yra nuolatinės pergalės būsena. Pergalė ar pralaimėjimas neturi jokios prasmės, todėl aikido varžovo nėra. Netgi jei atsirastų oponentas, jis taptų tavo dalimi, partneriu, kurį tiesiog kontroliuotum.

Didysis mokytojas: Apie 3000 pagrindinių technikų, o kiekviena jų dar turi 16 variantų... Jų yra labai daug. Priklausomai nuo situacijos, gali atsirasti naujos technikos.

Didysis mokytojas: Būdamas 14 ar 15 metų. Iš pradžių aš mokiausi Tenšin Šinjo mokyklos džiudžiutsu pas mokytoją Tozava Tokusaburo, paskui studijavau Kito, Jagiu, Aioi ir Šinkage mokyklas. Jos visos buvo džiudžiutsu formos. Tačiau aš nenustojau ir toliau ieškojęs tikro kovos meno. Išbandžiau Hozoin mokyklos sodžiutsu ir kendo. Bendras visų šių sistemų bruožas yra „vienas prieš vieną“ kovos forma, o tai manęs netenkino. Aš aplankiau daug šalies vietų, ieškodamas tikrojo kelio ir treniruodamasis... tačiau visa tai buvo bergždžiai.

Didysis mokytojas: Taip, tikro kovos meno paieška. Lankydamasis mokykloje, niekada nemesdavau iššūkio pagrindiniam treniruočių salės mokytojui. Žmogui, kurio pareiga yra rūpintis treniruočių sale, labai sunku pademonstruoti savo tikruosius sugebėjimus. Aš rodydavau jam deramą pagarbą ir mokydavausi. Jeigu nuspręsdavau, kad esu pranašesnis, pareiškęs pagarbą keliaudavau namo.

Didysis mokytojas: Prieš tai pasakojau, kaip keliavau, ieškodamas tikro kovos meno... Būdamas maždaug 30 metų, apsigyvenau Hokaido saloje. Kartą, lankydamasis Hisada užeigoje Engaru, Kitami provincijoje, susipažinau su mokytoju Takeda Sokaku iš Aizu klano. Jis mokė Daito mokyklos džiudžiutsu. Per 30 dienų, kurias praleidau mokydamasis iš jo, jutau kažką panašaus į įkvėpimą. Vėliau, siekdamas pažinti esmę, pasikviečiau mokytoją į namus ir, kartu su 15 ar 16 savo darbuotojų, tapau jo mokiniu.

Didysis mokytojas: Ne. Tiksliau būtų sakyti, kad mokytojas Takeda atvėrė man akis.

Didysis mokytojas: Štai kaip viskas atsitiko. 1918 metais mano tėvas sunkiai susirgo. Aš paprašiau mokytojo Takedos leidimo išvykti ir susiruošiau namo. Pakeliui sužinojau, kad jei nuvykčiau į Ajabę, netoli Kioto, ir sukalbėčiau maldą, tuomet bet kokia liga būtų išgydyta. Nusprendžiau vykti ten ir susitikau su Deguči Onisaburo. Grįžęs namo sužinojau, kad mano tėvas jau buvo miręs. Aš nusprendžiau su šeima persikelti į Ajabę, nors tik kartą buvau susitikęs su Deguči, ir pragyvenau ten iki pat Taišo periodo pabaigos (apie 1925). Tuo metu man buvo apie 40 metų. Kartą aš šluoščiausi prie šaltinio. Staiga mano kūną apgaubė daugybė akinančiai spindinčių blyksnių, nusileidusių iš dangaus. Tą patį akimirksnį mano kūnas ėmė augti, kol pasiekė visatos dydį. Apimtas šio jausmo, aš staiga suvokiau, kad nereikia siekti pergalės. Harmonija yra kovos meno pagrindas. Harmonija turi persmelkti visą gyvenimą. Tai yra aikido, o taip atrodo senovinė kendžiutsu kūno padėtis. Po šio įvykio aš nesitvėriau džiaugsmu ir negalėjau sulaikyti ašarų.

Didysis mokytojas: Kaip sakiau prieš tai, kovos meno esmė yra masakatsu ir agatsu kelias.

Didysis mokytojas: Tikrai? Kiek pamenu... 1924 metais mokytojas Deguči, remdamasis nacionaline politika, iškeliavo į Mongoliją, siekdamas sukurti didžiąją Azijos bendruomenę. Aš išvykau kartu su juo, nors man siūlė stoti į kariuomenę. Mes keliavome po Mongoliją ir Mandžiūriją. Pastarojoje šalyje susidūrėme su grupe raitų, ginkluotų plėšikų ir kilo smarkus susišaudymas. Aš ėmiau atsišaudyti su mauzeriu ir tuomet puoliau bėgti į jų tarpą, įnirtingai juos atakuodamas. Jie išsisklaidė. Man pavyko išvengti pavojaus.

Didysis mokytojas: Po to įvykio ne kartą buvau Mandžiūrijoje. Aš buvau Šimbuden organizacijos ir Mongolijos Kenkjoku universiteto patarėjas kovos menų klausimais. Dėl minėtos priežasties, aš būdavau maloniai priimamas.

„Šosetsu Šinčio“ žurnalui Hino Ašihei parašė pasakojimą pavadinimu „Oja no za“, kuriame pasakoja apie sumo pasaulio maištininko Tenriu Saburo jaunystę ir jo susidūrimą su aikido ir tikrąja jo dvasia. Ar tai kaip nors susiję su jumis, mokytojau?

Didysis mokytojas: Taip.

Didysis mokytojas: Taip. Jis gyveno mano namuose apie tris mėnesius.

Didysis mokytojas: Taip. Aš susipažinau su juo, kai mes šnekučiavomės po 10 Mandžiūrijos vyriausybės įkūrimo metinių šventės. Tarp vakarėlio dalyvių buvo išvaizdus vyras, kurį daugelis ragino tokiais komentarais, „Šis mokytojas turi didžiulę jėgą. Ar nenorėtum išbandyti jėgų su juo?“. Aš paklausiau greta manęs stovėjusio asmens, kas yra tas žmogus. Man paaiškino, kad jis yra garsusis Tenriu, kuris pasitraukė iš sumo imtynininkų asociacijos. Tuomet buvau pristatytas jam. Galų gale mes nutarėme išbandyti vienas kito jėgas. Aš atsisėdau ir pasakiau Tenriu, „Prašau, mėginkite mane pastumti. Stumkite stipriai, nėra reikalo taupyti jėgų“. Jis negalėjo pajudinti manęs nei per colį, kadangi aš žinojau aikido paslaptis. Tai nustebino netgi Tenriu. Po šio įvykio jis ėmė studijuoti aikido. Jis buvo geras žmogus.

Didysis mokytojas: Taip, pakankamai ilgą laiką. Karinio jūrų laivyno akademijoje ėjau nepilno etato dėstytojo pareigas apie 10 metų nuo 1927 ar 1928 metų.

Didysis mokytojas: Aš dažnai mokiau kariuomenės prašymu. 1927 ar 1928 metais pradėjau dirbti karinio jūrų laivyno akademijoje. Maždaug 1931 ar 1932 metais Tojamos mokykloje pradėjau vesti kovos menų kursus kariuomenei. 1941 – 1942 metais mokiau aikido karo policijos akademijos studentus. Kartą, karo akademijos direktoriaus generolo Tošie Maeda kvietimu, atlikau aikido demonstraciją.

Didysis mokytojas: Taip. Kartą netgi buvau užpultas iš pasalų.

Didysis mokytojas: Ne, ne todėl. Jie norėjo patikrinti mano jėgas. Tai nutiko tuomet, kai pradėjau mokyti karo policiją aikido. Vieną vakarą, eidamas per treniruočių aikštę, pajutau kažką keisto. Jutau, kad kažkas nutiks. Staiga, iš visų pusių pasirodė daug kareivių, kurie buvo pasislėpę daubose ir už krūmų, ir apsupo mane. Jie puolė apsiginklavę mediniais kardais ir mediniais šautuvais. Aš buvau pratęs prie tokių dalykų, todėl nekreipiau dėmesio. Sukdavausi į vieną ir į kitą pusę, kai jie mėgindavo smogti man, ir jie lengvai krisdavo stumtelėti. Galų gale, visi neteko jėgų. Šiaip ar taip, pasaulis pilnas netikėtumų. Kartą susitikau su vienu iš mane užpuolusių vyrų. Aš esu Vakajamos prefektūros buvusių karo policijos auklėtinių patarėjas. Nesenai vykusio susitikimo metu vienas žmogus atpažino mane ir priėjo šypsodamasis. Po kelių minučių pokalbio aš sužinojau, kad jis buvo vienas iš tų vyrų, kurie užpuolė mane tą dieną prieš daugelį metų. Štai ką jis man papasakojo: „Aš labai atsiprašau dėl to įvykio. Tą dieną mes svarstėme, ar naujasis aikido dėstytojas iš tiesų yra stiprus. Mes, karštakošiai karo policininkai, aptarinėjome tai ir pagaliau nusprendėme išbandyti naująjį mokytoją. Apie 30 vyrų surengė pasalą. Mes buvome be galo nustebę, kad 30 savimi pasitikinčių vyrų nieko negalėjo padaryti prieš jūsų jėgą“.

Didysis mokytojas: Jėgos išbandymų?... Vienas toks įvykis nutiko prieš istoriją su karo policija. Keletas kapitonų, kurie buvo Tojamos mokyklos instruktoriai, pakvietė mane išmėginti savo jėgas prieš juos. Jie gyrėsi savo sugebėjimais sakydami, „Aš galiu pakelti tokį ir tokį svorį“ arba „Aš sulaužiau tiek ir tiek colių storio lentą“. Pasakiau jiems, „Aš neturiu tokios jėgos kaip jūs, tačiau galiu pargriauti jus mažuoju piršteliu. Apgailestauju, jei teks jus mesti, todėl geriau padarykime taip“. Ištiesęs savo dešinę ranką padėjau rodomąjį pirštą ant stalo krašto ir pasiūliau jiems atsigulti ant pilvo skersai mano rankos. Iš pradžių vienas, paskui du, vėliau trys karininkai sugulė ant mano rankos, o tuo metu visi žiūrėjo akis išplėtę. Galų gale ant mano rankos sugulė šeši vyrai, o aš tuo metu paprašiau greta stovinčio karininko stiklinės vandens. Kol gėriau vandenį, laikydamas stiklinę kaire ranka, visi buvo nuščiuvę ir žvalgėsi.

Laukite tęsinio...