Aikido - Straipsniai

Interviu išspausdintas 1956 metų gegužės 27 dieną „Šukan Jomiuri“ laikraštyje ir buvo perspausdintas sutikus „Jomiuri Šimbun“ kompanijai. Interviu metu didžiajam mokytojui buvo 72 metai.

Aš sutinku būti vadinamas kvailu. Šis kvailys galvoja savo galva ir nepriklauso jokiai grupei. Tie, kurie kelia scenas, nori pasirodyti, kokie jie yra didingi. Nėra jokios naudos būti tokios grupės dalimi. (Didysis mokytojas deklamuoja eilėraštį) „Nuostabi dangaus ir žemės forma yra kami sutvertos vieningos šeimos apraiška...“ Nors aš ir neišmanėlis, tačiau, mano nuomone, šeima, kuri neturi savo centro, yra tas pats, kaip ir kelios skirtingos šeimos, gyvenančios po vienu stogu. Toks šeimų susitelkimas paprasčiausiai negali veikti. Visi atkakliai laikosi savo nuomonės ir negali išsirinkti lyderio. Tačiau jeigu atsirastų iš tiesų iškili asmenybė, visi imtų sekti paskui jį. Aš turiu savo misiją, kurią privalau atlikti ir jūs, pone, turite savo misiją. Tiek laikraštis, tiek ūkininkas turi savo misiją. Visi turi savo paskirtis. Reikia tik įgyvendinti dangaus mums skirtas užduotis. Juk nekiltų jokių nesutarimų, jei viskas vyktų taip.

Aš nekalbu apie pinigus. Aš ketinu nuolankiai atlikti savo misiją. Tačiau pasaulyje, kuriame karininkai ir valstybės pareigūnai trukdo tai padaryti, per daug pabrėždami imperatoriaus svarbą, mūsų šalis atsidurs tokioje pačioje situacijoje, kaip ir prieš tai. Beprasmiška skųstis, kad jie neleidžia atlikti mums skirtų užduočių, kadangi kariuomenė yra ginkluota. Padėtis be išeities. Tokių ginklų nebereikės.

Todėl aš ir kalbu apie militaristinės psichologijos atsikratymą. Vieni žmonės mėgino paversti Japoniją visatos centru ir mirė visų nekenčiami, kiti žuvo mėgindami propaguoti demokratiją. Pasaulio tvarka buvo iškraipyta, todėl nedelsdami turime atsisakyti tokių metodų ir imtis skubių veiksmų. Mes turime atlikti savo šalies dvasinio apvalymo aktą. Jūs tikriausiai nežinote, ką aš turiu mintyje sakydamas „dvasinio apvalymo aktas“. Aš nekalbu apie „misogi“ (apsivalymas) senąja to žodžio prasme, kuri nepadeda. Šiais laikais misogi buvo pakeistas, tačiau tuo pačiu mes turime pasitikėti tuo, kas yra užrašyta klasikinėje Japonijos literatūroje. Ten parašyta, kad pasaulis buvo sukurtas 75 garsų subtilių virpesių dėka. Aikido yra visų žmonių ir reiškinių apsivalymo metodo paaiškinimas. Tai veiksmas, kupinas kami (paž. dangaus ir žemės saisei iči*) dvasios. Tai yra didžioji demokratija. Yra sakančių, kad „saisei iči“ yra imperatoriaus dingstis sukurti militaristinę vyriausybę, tačiau tai absurdas. Tai yra didžioji demokratija, didysis nesipriešinimo principas.

* Paž. „religijos-valstybės vienybė“. Tikriausiai reiškia „elgtis kupinam kami dvasios“.

Aš noriu užmegti ryšį su taikos šalininkais. Religiniai fanatikai yra labiausiai atsilikę nuo laikmečio.

Ką gali pasiekti tokie užsispyrę kvailiai?

Man labai patinka melstis kami (dievybė). Kai nulenkiu galvą sudėjęs rankas maldai, jaučiuosi labai gerai. Kiekvieną rytą atsikėlęs suploju rankomis prieš altorių su dėkingumo jausmu. Mano vaikai juokiasi iš manęs sakydami, kad esu senamadiškas, tačiau aš manau priešingai. Aš esu šiuolaikiškas, nes manyje telpa visata. Manyje gyvena senųjų laikų kami, dabartis ir ateitis. Kami gyvena sveikuose žmonėse. Sveikiems žmonėms yra suteikta didelė galia. Pažvelkite į saulę. Juk ji akinanti, ar ne? Tačiau manęs ji neakina ir aš galiu žiūrėti į ją, kiek tik noriu.

Aš bičiuliaujuosi su saule. Ji yra mano pusėje. Mane paveiktų net praskriejusi žvaigždė, kadangi aš gyvenu toje pačioje visatoje.

Daugumą jų aš užmiršau. Būdamas jaunas maniau, kad galėsiu padėti žmonėms naudodamas savo fizinę jėgą. Tuomet, žvelgdamas į pasaulį, matydavau tik išmintingus, tačiau fiziškai silpnus, žmones. Todėl nusprendžiau pasišvęsti tarnystei. Pavyzdžiui, kai aplankydavau religingo žmogaus namus, mano darbas būdavo tvarkingai sudėti visų šlepetes.

Aš buvau pratęs tvarkyti avalynę ir auginti daržoves. Tai tarsi Itoen* praktika, kai pradedi mokydamasis kaip valyti tualetą. Man buvo skirta misija, todėl aš negalėjau apsiriboti tik tokiu darbu, nors tekdavo atlikti ir daug žeminančių užduočių. Darydamas šiuos prastus darbus aš pamažu tapau sveikesnis. Kartą lydėjau Omoto tikėjimo vedlį Onisaburo Deguči. Jis pasakė man, kad mėgins persodinti storą medį. Daugelis Omoto pasekėjų bandė išjudinti medį, naudodami strypus, tačiau jis nepajudėjo nė colio. Žiūrėdamas į juos, aš staiga nusprendžiau pajudinti tą medį. Tą pačią akimirką visas kūnas paraudo ir sušilo, tartum po pirties, ir ašaros ėmė kauptis mano akyse. Tai buvo pasipiktinimo ašaros. Aš klausiau savęs, kodėl žmonės negali sutarti tarpusavyje. Bent jau mes, japonai, turime būti draugais. Aš praliejau pasipiktinimo ašaras. Tuomet pats vienas ėmiausi darbo ir medis palengva pajudėjo, nors jis ir nepasidavė, kai daugelis mėgino jį pajudinti. Pasipiktinimo ašaros suteikė man galios toje situacijoje. Mokytojas Onisaburo Deguči sakė, kad aš buvau dieviškai įkvėptas.

*1905 metais Tenko Nišidos įkurta dvasinio ugdymo salė.

Todėl ir pasivadinau „Rikizo“ (paž. „jėgos saugykla“) pravarde. Aš galėjau pajudinti akmeninį tiltą, sveriantį daugiau nei 2000 svarų.

Manau, kad dabar jie nebenori pripažinti manęs vienu iš jų.

Jie išgydė mano tėvo ligą.

Jis mirė. Mirė, reiškia buvo išgydytas. Mes sergame tik kol gyvename. (Juokiasi)

Omoto vis dar pripažįsta mane eiliniu nariu. Omoto tikėjimas simbolizuoja didįjį demokratijos principą. Man neteko sutikti didingesnio žmogaus nei mokytojas Onisaburo Deguči. Jis buvo didis demokratijos šalininkas, nors ne kartą buvo klaidingai apkaltintas priklausymu komunistų partijai. Jis buvo didis žmogus. Iš jo aš išmokau studijuoti kotodama*. Onisaburo Deguči nemokė manęs, aš savaime išmokau būdamas kartu su juo. Kartą, vidurnaktį, parvilkau už apykaklės du Omoto tikėjimo vadovus ir pristačiau juos namo. Jie maldavo manęs taip su jais nesielgti, tačiau pasakiau jiems, kad jų nuomonės man nerūpi ir pristačiau juos namo. Aš buvau daugelyje susirėmimų, tačiau niekada nebuvau įveiktas. Kadaise aš keliavau nešiodamasis bambukinį kardą.

*Onisaburo Deguči skleistas mokymas apie garsų sistemą, kuri veikia fizinį pasaulį.

Taip, Tenriu ir Onosato. Kai Onosato puolė mane, aš lengvai pakėliau jį ir permečiau. Vyras, vardu Toranosuke Matsumoto, kuris, deja, mirė Tarybų Sąjungoje, pasiūlė Tenriu išbandyti mano jėgą. Tuomet Tenriu juokėsi. Jis buvo daugiau nei šešių pėdų ūgio ir svėrė virš 240 svarų. Aš buvau toks mažas lyginant su juo, kad surengti sumo kovą buvo tiesiog neįmanoma. Bet kokiu atveju, aš sutikau pamėginti. Lengvai sugriebiau jo ranką ir tuomet liepiau jam stipriai stumti mane. Jis stengėsi iš visų jėgų, tačiau aš pasakiau jam, „Tu neturi daug jėgos, ar ne?“ ir tuomet šiek tiek pajudėjau. Jis pargriuvo. Visą tą laiką aš sėdėjau. Harmonija yra svarbus veiksnys bet kuriame taikiame japonų kovos mene. Jėga ateina tuomet, kai esi ramus. Jei esi pernelyg nekantrus, tu pralaimėsi. Kitais žodžiais, aiki reiškia nugalėti teisingai. Turi įveikti kardą savyje. Tai vadinama „katsuhajabi“* (paž. „pergalė-greita-saulė“) ir yra daug greičiau nei saulė, mėnulis ir žemė todėl, kad tu pats esi visata. Visatoje nieko nėra greičiau ar lėčiau. Nėra nieko didingesnio.

*„Kodžiki“ dievybės vardas, kurią saulės deivė paskyrė vadovauti žemei. Mėgstamas Morihėjaus Uešibos posakis, kuris dažnai sutinkamas kaligrafijoje.

Karo metu aš buvau vienas. Tada buvau atsakingas už visas kariuomenės ir jūrų laivyno mokyklas. Turėjau tris mašinas ir niekada nesinaudojau viešuoju transportu. Jie man neleisdavo. Tais laikais keliaudavau pirmąja klase. Dabar man sunku keliauti, kadangi bilietas yra įprastinis.

Ne, negalėjo. Kariškiai viską vertina iš mūšių perspektyvos, o aš remiuosi savimi ir aiki.

Būtent taip jie ir atsakydavo “Klausau, klausau!”