Aikido - Straipsniai

Interviu su Morihėjum Uešiba (1 dalis)

„Pulti žmones su ginklu rankoje reiškia, kad kovą jau pralaimėjai. Tie, kuriuos nukauna, taip pat pralaimi. Tokiomis aplinkybėmis pralaimi abi pusės“.

Interviu išspausdintas 1956 metų gegužės 27 dieną „Šukan Jomiuri“ laikraštyje ir buvo perspausdintas sutikus „Jomiuri Šimbun“ kompanijai. Interviu metu didžiajam mokytojui buvo 72 metai.

Ar aikido populiarumas auga?

Visa tai dėka tokių žmonių kaip jūs, pone.

Na jau.

Taip, visa tai jūsų paramos dėka.

Jūs mokate sakyti komplimentus, ne tik aikido! Kiek jums metų?

Aš pamiršau savo amžių… Gimiau 1883 metais, tačiau visiems sakau, kad man 25 metai. Prašau nepamiršti. (Juokiasi)

Jūs esate tokio pat amžiaus kaip ir aš! (Juokiasi) Sakoma, kad žmonės nustoja augti sulaukę maždaug 25 metų.

Aš nenustojau augti. Augau iki 55 metų ir netgi tapau aukštesnis. Stipriausias buvau būdamas 50 metų. Eidamas dvidešimtuosius metus nebuvau stiprus tol, kol suėjo 32 ar 33 metai.

O jūsų įgūdžiai kovos menuose?

Su amžiumi aš tampu geresnis.

Tai neįprasta. Jūs augote iki pat 50 metų!

Galvokite, ką norite. (Juokiasi) Mane ims kritikuoti, jei per daug tai pabrėšiu.

Jūs tikriausiai juokaujate! Su jumis nelengva kalbėtis!

Tokie žmonės kaip jūs, pone, puikiai žino, kas vyksta pasaulyje, todėl mes tikime jumis. Būtent kovos menai ir nukreipia mus harmonijos keliu, o tai, kas išklysta iš šio kelio, yra niekam tikę. Aš tikiu, kad mūsų šalies kovos būdai išliks tik būdami darnoje su harmonija. „Nuostabi dangaus ir žemės forma yra kami sutvertos vieningos šeimos apraiška“.

Dvasiškai mes turime tapti vieninga šeima ir padėti Japonijai. Bent jau čia privalome stengtis pasiekti harmoniją. Turime tapti gerais draugais bei rūpintis vieni kitais. Aikido yra šios harmonijos pagrindas. Būtent toks aikido yra tikras budo. Budo buvo naudojamas karinei diktatūrai stiprinti arba feodalinio laikotarpio tarpusavio vaidams. Aš noriu ištrūkti iš to priešiško pasaulio.

Jūs staiga pradėjote kalbėti apie aikido filosofiją?

Demokratija reiškia nesipriešinimą. Tikras japoniškas budo yra pagrįstas nesipriešinimo principu.

Ar tai budo, jei nesipriešinama? Todėl jis man nepatinka.

Jūs kalbate apie budo, naudotą kariniam viešpatavimui. Sakoma, kad kendo ir džiudo yra japoniški budo, tačiau jie siekia pergalės, ar ne taip? Aikido skiriasi nuo jų, kadangi jis siekia harmonijos.

Tai jūs metate savo partnerį sakydami “Būkime draugais!”?

Ką aš galiu atsakyti į tai?

Atleiskite man, jei įžeidžiau jus. Žinote, man patinka kariška tvarka! (Juokiasi)

Kai tave atakuoja, reikia išvengti puolimo ir leisti jam eiti, kur tik nori. Tai yra aiki. Kitaip tariant, tu suteiki jam laisvę.

Šią idėją galima išreikšti įvairiai?

Tai ne vien žodžiai. Taip yra iš tikrųjų!

Ar aikido naudojamas kardas?

Taip. Kardas yra dangų atspindintis veidrodis (avasekagami). Jis simbolizuoja garbinimo aktą.

Aš jau visai susipainiojau! (Juokiasi) Man atrodo, kad kardas yra tiesiog ginklas žudyti žmones, todėl jaučiu gailestį tiems, kurie žvelgia į ginklus rimtai, ir galvoju kokie jie yra kvaili.

Kardai yra pavojingi. Nedera žaisti su pavojingais daiktais. Nors kartą pagalvokite apie pasaulį. Žemė yra duota mums kaip religinio garbinimo (saidžio) vieta. Todėl mes šloviname dangaus tvarką ir žemėje taikome dangaus taisykles bei tvarkome valstybės reikalus vadovaudamiesi harmonija. Danguje nėra karo, tiesa? Ten gyvenančios būtybės harmonijoje egzistuoja dešimtis tūkstančių metų. Jei mums priklauso žemė, mes turime vertinti šią dovaną ir susidraugauti tarpusavyje.

Kardas nepadeda susirasti draugų. Nujaučiu, kad susirasti draugų be kardo mums sektųsi daug geriau.

Kardas, apie kurį jūs šnekate, skiriasi nuo manojo.

Kaip matau, mano žodžiai lieka neišgirsti. (Juokiasi)

Jūs labai toli nuo tiesos. Kardas yra „šventas kardas“, kitaip tariant, jis išaukštintas. Kardas simbolizuoja priešingus mūsų “kokiu” (kvėpavimas) atspindžius. Nereikia žiūrėti į kardą. Jei žaisi su juo, galų gale imsi žudyti. Kai tai atsitiks, kardas taps ginklu. Pulti žmones su ginklu rankoje reiškia, kad kovą jau pralaimėjai. Tie, kuriuos nukauna, taip pat pralaimi. Tokiomis aplinkybėmis pralaimi abi pusės. Praktika, kurios mes, japonai, laikėmės, veda į pražūtį. Jos pasekmes galime matyti šiandieninėje Japonijoje. Todėl mums reikia treniruotis taip, kad tai vestų į pergalę. Praktika, vedanti į pergalę, yra teisinga praktika. Ar tai, ką aš sakau, jus trikdo?

Ne, visiškai ne, kadangi aš nelabai supratau tai, ką sakėte! Viskas gerai. Nieko nėra stipresnio už nežinojimą. Galbūt tai šiek tiek panašu į aikido? (Juokiasi)

Aš parodysiu jums pavyzdį. Taip jūs geriau suprasite mano aiškinimą apie kardą (Uešibos sūnus Kišiomaru atsistoja ir pakelia kardą). Jis nori mane perdurti. Jei kardas palies mane, sužeis, todėl aš išvengiu dūrio. Net greito puolimo metu kardas negali manęs paliesti. Judesys yra greitesnis už šviesą.

Jis greitesnis nei žaibo blyksnis...

Šis posakis (denkoseka) yra kiniškas. Tai greičiau už žaibo blyksnį ar elektros smūgį. Aš vadinu tai „katsuhajabi“ (greita pergalė). Jame glūdi budo paslaptis.

Budo iš tiesų yra nesąžiningas ir nevyriškas...

Jis nei nesąžiningas, nei nevyriškas. Nesąžininga ir nevyriška būti nukautam.

Pasakojimuose atsukti nugarą priešui laikoma bailumu.

Tai yra varžybinės dvasios žmogaus žodžiai, kurie apibūdina karinę diktatūrą. Jie paprasčiausiai kvaili. Nereikia turėti reikalų su tokiais žmonėmis. Pasaulis nepasikeis į gera, kol susidursime su žmonėmis, naudojančiais prievartą.

Vienu metu kariškiai dažnai treniruodavosi kovos menus. Ar jie treniravosi dėl karinės vyriausybės suformuotos doktrinos?

Aš nedaug žinau apie tai. Manau, kad jie treniravosi kovos menus kaip savaime suprantamą dalyką.

Kada buvo sukurtas aikido?

Aikido kilmė glūdi subtiliame kotodama panaudojime.

Dabar aš jau tikrai nebesuprantu! (Juokiasi)

Kotodama atsirado kartu su visata ir ji paklūsta gamtos dėsniams. Pasaulis auga ir plečiasi kiekvieną dieną, atskleisdamas didžiąją visatos kūrimo dvasią. Dangus ir žemė vis labiau artėja prie užbaigtumo, tačiau mes vis dar matome daug žmonių, ypatingai japonų, kurie nesuvokia šio fakto. Aš noriu jiems padėti greičiau pabusti iš sapno ir sukurti draugišką šeimą, suburdamas jų išsiblaškiusias sielas, kadangi dabar tam yra pats tinkamiausias laikas.

Nors aš ir ne viską supratau iš to, ką sakėte, tačiau bendrą vaizdą susidariau. Kuri situacija, jūsų nuomone, yra blogiausia?

Visų pirma, viskas turi turėti centrą. Danguje yra saulė ir žemėje turi būti centras. Niekas negali vykti be centro.

Centras... Prieš mane iškyla imperatoriaus veidas...

Imperatorius yra demokratiškas.

Jūs sakote, kad turėtume galvoti apie imperatorių taip, kaip galvojome prieš karą?

Negaliu atsakyti tiksliai.

Duokite man aiškų atsakymą!

Jūsų elgsena mane stebina!

Mano elgsena tinka kariškos tvarkos šalininkui, ar ne?

Mano požiūris skiriasi nuo dešiniųjų.

Aš įpratęs galvoti apie dešinįjį sparną, kai tik išgirstu žodį „centras“.

Ši idėja visiškai nepriklauso dešiniajam sparnui. Aš kalbu apie dvasinių veiksmų kuriamą harmoningą sistemą. Japoniškas budo yra pagrįstas „masakatsu“ (teisinga pergalė), kuriame niekas nekovoja ir nežudo žmonių. Tie, kurie siunčia savo oponentus į pražūtį, elgiasi agresyviai. Toks elgesys užkerta kelią žmogaus veiksmams. Aikido praktikoje mes niekada netrenkiame į oponento kardą. Mums tereikia padėti jam.

Koks rūpestingas budo...

Tokia yra Japonijos dvasia. Jei gyvensime varžybinės dvasios apimti, mes ir toliau žudysime žmones ir prie gero tai neprives.

Ar esate ką nors sužeidęs?

Aš nenoriu apie tai kalbėti. Tai susiję su daugeliu dalykų. (Juokiasi) Galų gale, jau išaugau iš to. Aš dalyvavau rusų – japonų kare, koviausi prieš plėšikus, atakavau piratų laivą. Man teko tai patirti, todėl jūsų klausimas mane sugėdino. Dabar aš noriu gyventi taikoje.

Imperatorius yra būtinas, kad būtų taika... Atsiprašau, kad atkakliai laikausi imperatoriaus temos.

Imperatorius yra karinės, žemės ūkio, pramoninės ir prekybinės klasės centras. Japonijoje imperatorius atlieka centro funkciją, o valstybės reikalus tvarko jo vardu paskirtos institucijos. Visi sektoriai – ministrai, viceministrai, pavaldiniai – yra sukurti tam, kad rūpintųsi valstybės reikalais. Nužudyti asmenį yra tas pats, kas nusipjauti pirštą. Todėl pavaldiniai turi būti laikomi svarbiais. Tai būtų didi demokratija.

Norite pasakyti, kad visi mes turime tapti draugais, o pačiame centre turi būti imperatorius.

Savaime suprantama. (Juokiasi)

Jei egzistuotų tik teisingai mąstantys žmonės, visas būtų gerai, tačiau daugelis turi klaidingas pažiūras. Jei imperatorių suptų tokie žmonės, rezultatai būtų pragaištingi. Negaliu suprasti, kodėl savo patarėjais jis nepasirenka tokių žmonių kaip mes. (Juokiasi)

Teisingai. To, kas įvyko iki dabar, nebuvo galima išvengti ir mes iki šiol esame feodalinė valstybė. Todėl aš siūlau atsikratyti senų papročių ir paversti Japoniją tikra, nauja šalimi, kuriai mes visi galėtume tarnauti. Aš tikrai norėčiau, kad tai įvyktų. Įtemptai dirbdami ir išmintingai elgdamiesi su tais, kurie nepatinka, sukurtume pavyzdį, nepriklausomai nuo to, ką žmonės sakytų apie tai... Negerai, kai per daug tokių kvailių, ar ne?
Laukite tęsinio ...

Išspausdinta 1987 metais 75 ir 76 Aiki News numeriuose

Vertė D. Jablonskis, redagavo D. Jakubauskaitė