Aikido - Straipsniai

Interviu su Shihan Ulf Evenas

 
Pirmiausia norėtusi sužinoti apie p. Ulfo kelią kovos menuose. Kaip Jūs susidomėjote aikido, kuo užsiiminėjote prieš tai?

Kaip aš pradėjau užsiiminėti aikido? Iš tiesų, tai linksma istorija. Prieš daugelį metų - tai buvo šešiasdešimtieji, būdamas studentas, gyvenau viename kambaryje su draugu. Tame kambaryje nebuvo dušo ir tualeto. Kiekvieną vakarą, grįždami iš paskaitų, mes praeidovome pro karate dodzio (salę). Tuo metu aš buvau susidomėjęs karate, bet pagrindinė priežastis, dėl kurios mes nusprendėme lankyti karate dodzio buvo ta, kad ten buvo…dušinė. Tokia buvo pradžia. Netrukus mano draugas nustojo treniruotis, aš tęsiau karate užsiėmimus maždaug du metus, tačiau man labai trūko laiko užsiėmimams, nes treniruočių ir paskaitų laikas sutapdavo - jos vykdavo vakarais. Tuomet aš padariau keleto mėnesių pertrauką, po kurių nusprendžiau užsiimti kuo nors kitu. Aš buvau girdėjęs ir skaitęs apie aikido, todėl nusprendžiau pabandyti. Tačiau problema buvo ta, kad mieste, kuriame gyvenau – Geteborge – nebuvo aukšto lygio aikido instruktorių, bet buvo vienas žmogus, jam tuomet buvo apie šešiasdešimt metų, kuris turėjo gimnastikos, dziudo bei džiu – džiutsu pagrindus. Taip pat jis domėjosi aikido, lankėsi keliuose aikido seminaruose ir vedė aikido treniruotes. Taigi, aš nuėjau pas jį treniruotis. Tuomet buvo tik keletas užsiiminėjančių ir visi buvo labai susidomėję aikido. Mūsų santykiai buvo labai draugiški, taip viskas ir prasidėjo.

Neretai, prieš pasirinkdami kovos meną, žmonės bando įvairius stilius. Kodėl Jūs nusprendėte pasirinkti būtent aikido?

Na, karate man patiko tuo, kad ten buvo daug sunkaus fizinio darbo, o aikido nebuvo fiziškai toks sunkus, jis yra minkštesnis, aptakesnis, akcentuojamas susiliejimo su kitais žmonėmis jausmas, galime treniruotis tokiame lygmenyje, kuriame jausimės patogiai. Tikriausiai tai mane ir sudomino pirmiausia.
Ankstyvuoju mano užsiėmimu aikido periodu, jau 1969 metais, aš susidūriau su Iwama (Ivama) stiliaus aikido. Tame laikotarpyje aš susipažinau su Sensei Saito. Kaip tik tada aš daug supratau apie aikido. Aikido – tai nėra vien judesiai, tai ir pedagoginė sistema, technikos nėra parenkamos atsitiktine tvarka, kiekviena iš jų kažko išmoko. Todėl tai yra efektyvus kovos būdas.

Jūs atidavėte daugiau nei trisdešimt metų savo gyvenimo aikido užsiėmimams. Kokia Jūsų nuomonė – aikido – kovos menas ar filosofinė sistema?

Be jokios abejonės, aikido – tai kovos menas. Negali būti jokių klausimų! Aikido kilęs iš kitų senesnių tradicinių kovos menų, todėl išsaugo tradiciją. Jis buvo sukurtas ir sistematizuotas O`Sensei (Didysis mokytojas - Morichei Ueshiba ). Jis pradėjo naudoti pavadinimą “Aikido”. Taigi apie kokį aikido mes bekalbėtume, jis turi būti kildinams iš O`Sensei aikido.
O`Sensei buvo filosofiškas ir religingas žmogus. Jis sistematizavo savo žinias iš kitų kovos menų, sukurdamas naują kovos meną, įtraukdamas į jį ir savo filosofines bei religines žinias.

Taip buvo sukurtas aikido. Jo pavadinime atsirado galūnė “do”, prieš tai sistema buvo vadinama aiki –jutsu (aiki – dziutsu), aiki – budo ir t.t. Ši galūnė yra ir kituose kovos menuose, dziudo, kendo, karatedo ir t.t. Tai nurodo, kad jūs naudojate kovos meną tam, kad išryškintumėte savo esybę, išgrynintumėte ir išvystytumėte save kaip asmenybę, ne rungdamiesi su kitais žmonėmis, o dirbdami kartu tam, kad vystytumėtės. Pavyzdžiui, jei aš vienas galiu tobulėti iki tam tikros ribos, bet mes kartu su tavimi galime pasiekti daugiau, tai yra geriau, ar ne? Aš neturėčiau pavydėti tau, jei tu pakilsi auksčiau už mane, nes aš vis tiek esu auksčiau nei buvau prieš tai. Tai pagrindinė aikido idėja, “do” kovos mene. Kartais labai keista, kai žmonės rungtiniauja “do” menuose. Tai pažeidžia pagrindinius principus, tačiau, kita vertus, kai esi jaunas, norisi varžytis, išbandyti save, bet jei kovos meno tikslas būtų varžytis, jis prarastų prasmę. Todėl aikido nėra jokių varžybų, nes priešingu atveju tai nebebūtų aikido.

Taigi, O`Sensei viską, ką mokėjo ir žinojo sudėjo į aikido. Mano mokytojas Sensei Saito (jis buvo O`Sensei tiesioginis mokinys – uchideshi) paklausė O`Sensei: ,,Ar aš turėčiau įstoti į kokią nors religinę organizaciją?" O`Sensei atsakė: ,,Ne, ne, ne. Visa tai yra mano reikalas, aš įdėjau tai į aikido. Tai yra kovos menas, jeigu tai būtų kas kitą, tai nesivadintų aikido, tuomet jis vadintusi kaip nors kitaip”.
Antrojo pasaulinio karo metais O`Sensei persikėlė gyventi į vietovę vadinama Iwama - tai buvo 1942 metai. Ten jis pradėjo sisteminti savo žinias. Ir tas procesas tęsėsi iki pat jo gyvenimo pabaigos. Iš karto po karo, 1946 metais, Sensei Saito įstojo į Iwama dodzio. Sekančius 10 – 15 metų O`Sensei kūrė aikido. Tai yra tai, ka mes vadiname tradiciniu aikido arba Takemusu Aiki. Būtent tokį aikido O`Sensei praktikavo Iwama dodzio. Vėlesniais metais jo tiesioginis mokinys Sensei Saito pavadino tai Iwama ryu aikido.

Kartais yra teigiama, kad Morichei Ueshiba sukūrė aikido norėdamas skleisti Oomoto kyo religiją?

Tai netiesa. O`Sensei paliko tą religinę sektą prieš pradėdamas kurti aikido. Tai įvyko maždaug trečiojo dešimtmečio pabaigoje. Tačiau bet kokiu atveju O`Sensei buvo religingas žmogus ir tai jį įtakojo iki pat gyvenimo pabaigos, be abejo, tai lietė kai kuriuos aikido aspektus.

Morichei Ueshiba paliko daug mokinių, vėliau jie išvystė daug įvairių aikido stilių. Atsirado netgi varžybinis aikido stilius – Tomiki ryu. Koks stilius išliko nepakeistas po M.Ueshiba mirties?

Jūs gerai atlikote namų darbus (juokiasi). Buvo keletas mokinių atėjusių iš dziudo. Dzigoro Kano pasiuntė keletą savo mokinių pas Morichei Ueshiba mokytis, tai – Sensei Mochizuki ir Sensei Tomiki. Vėliau jie norėjo daryti aikido taip, kaip buvo įpratę daryti dziudo – jie norėjo aikido varžybų. Bet ta grupė yra labai maža ir specializuota, iš esmės, ji neturi nieko bendro su aikido. Yra labai sunku varžytis aikido neišėmus iš jo esminių dalių.

Savo gyvenimo eigoje O`Sensei turėjo labai daug pasekėju. Pavyzdžiui, O`Sensei sūnus Kishomaru Ueshiba neketino tapti kovos menų meistru. Jis dirbo banke ir jis nebuvo susijęs su aikido. Vėliau jis tapo geru kovos menų meistru. Jo tikslas buvo padaryti aikido plačiai žinomu ir tuomet jis, kartu su Sensei Tochei, nusprendė supaprastinti aikido kiek tai yra įmanoma, nes aikido yra sudėtingas, kad jis taptų prieinamas plačiajai visuomenei. Ir tai buvo padaryta sėkmingai, šiandien aikido yra žinomas visame pasaulyje.

Sensei Tochei buvo O`Sensei mokinys iki karo (periodas iki antrojo pasaulinio karo), neilgą laiko tarpą mokėsi ir po karo. Jis turbūt buvo labiausiai žinomas aikidoka (tas, kuris užsiiminėja aikido) pasaulyje. Sensei Tochei buvo tarsi aikido ambasadorius už Japonijos ribų. Jis darė labai daug, kad aikido taptų žinomas. Anot Sensei Saito, Tohei buvo tarsi aiki genijus.

Yra ir kitų tiesioginių O`Sensei mokinių, tokių kaip Sensei Shioda, kuris atsiskyrė ir įkūrė savo organizaciją 1960 metų viduryje, vadinamą Yoshinkan. Sensei Shioda palaikė glaudžius ryšius su Aikikai organizacija, jos artimai bendradarbiavo.

Šie asmenys, mano nuomone, buvo pagrindinės aikido figūros. Taigi galima sakyti, kad šie žmonės tęsė liniją, kuria perdavė O`Sensei aikido, ir vystė aikido pasauliniu mastu. Mano mokytojas, Sensei Saito, buvo O`Sensei mokinys po karo, jis pradėjo mokytis 1946 metais. Tuo tarpu dauguma šiuolaikinių žymių mokytojų, išskyrus du anksčiau minėtus O`Sensei mokinius – Sensei Shioda ir Sensei Tohei, yra Kishomaru Ueshibos, arba Sensei Tochei mokiniai. Jie mokėsi pas O`Sensei Iwama dodzio trumpais laiko periodais po keletą mėnesių. Sensei Saito įstojo į dodzio 1946 metais ir niekada iš jos nebeišėjo (Sensei Saito mirė 2002 m. gegužės 13 d.). Jis gyveno ir dirbo kartu su O`Sensei ir tapo aikido vystymosi proceso dalimi. O`Sensei gulint mirties patale Sensei Saito pažadėjo jam tęsti jo aikido, ką jis ir darė būdamas Iwama dodzio. Tą patį ir aš padariau prieš Sensei Saito mirtį – pažadėjau tęsti jo aikido. Kaip ir jūs turėsite tai pažadėti man mano mirties patale ( čia p.Ulf `as kreipėsi į šalią sėdinčius savo mokinius iš Vilniaus).

Taigi, yra labai aiškus tradicijos tęstinumas. O`Sensei sukūrė aikido ir jo pavadinimą, bet pagal japoniškąją tradiciją, kaip beje ir čia, kad pasakyti kas tu esi, tu turi pasakyti, kas buvo tavo protėviai, kokia tavo kilmė. Tai yra netgi mūsų varduose, mes paveldime mūsų protėvių vardą, nuosavybę, darbą ir t.t.

Yra labai svarbu kovos menuose žinoti – kas yra tavo mokytojas, kiek artimas ir kokį laiko tarpą tu buvai kartu su juo. Kai kurie žmonės sutiko O`Sensei jau trisdešimtaisiais metais, jie tęsė ir tebetęsia jo mokymą. Jei žmogus labai gerai žino pagrindines aikido koncepcijas, mokėsi su kūrėju ar su vienu iš jo mokinių ilgą laiko tarpa, jis ima išreikšti save per aikido ir aikido pradeda keistis. Tačiau, kol tai vyksta – Aikikai, Iwama ryu, Yoshinkan, ar Ki aikido – tai nesvarbu, mes žinome kas vyksta. Bet kartais atsiranda žmonės, kurie negali nurodyti savo aikido kilmės. Jie ima išradinėti naujas formas, paimdami dalį iš šen bei ten bei sudėdami į vieną vietą. Tokie žmonės, kurie negali nurodyti savo aikido kilmės, nevysto ir negali nieko išreikšti per aikido. Jie netgi nedaro savo pačių aikido interpretacijos, jie kuria kažką naują. Ir tam, kad tai legalizuotų, jie tai vadina aikido, taip naudodamiesi šio kovos meno reputacija.

Įvairūs mokytojai, buvo su O`Sensei, ar jo mokiniais, skirtingais jo gyvenimo tarpais. Visa tai, ką jie žino yra kildinama iš to periodo. Kartais būtų gerai, jei mokiniai pasižiūrėtų kokiu keliu ėjo jų mokytojai, kad pasiektų tokį lygį. Tu negali pradėti ten, kur tavo mokytojas yra dabar. Tu turi suprasti, kaip jis pateko į tą lygį. Ir tai yra vienas iš didžiausių skirtumų tarp Iwama ryu aikido ir daugybės kitų aikido stilių, nes Iwama ryu – tai nėra stilius, tai yra pagrindinė pedagoginė aikido mokymo sistema, kuri yra pagrįsta logiškai. Ji labai gerai derinasi su moderniais tyrimais, kaip treniruoti žmones kritinėse situacijose, pavyzdžiui, policijos darbuotojus, karines struktūras. Tai yra kita mano gyvenimo dalis – aš ruošiu žmones tam. Pavyzdžiui, aš mokiausi Jungtinių Valstijų FTB akademijoje. Jie naudoja tą pačią bazinę koncepciją, kurią naudojame ir mes, Iwama ryu pasekėjai. Tačiau mes remiamės tradiciją, kuri vystėsi šimtus metų, o jie pritaikė savo pačių elgesio modelių tyrimus. Kaip aš jau sakiau, Iwama ryu yra tradicinė, bet tuo pačiu ir pedagoginė sistema, struktūra besimokantiems aikido. Tai labai svarbu. Bet kas užsiiminėdamas aikido gauna pagrindus iš struktūros ir tuomet gali praktikuoti savo stilius.

Šiuolaikiniame pasaulyje yra sukurta daug masinių naikinimo ginklų, nebėra taip aktualu kovoti už savo gyvybę plikomis rankomis kaip tai buvo anskčiau. Kam dabar reikalingi kovos menai paprastam žmogui ir kas bus su kovos menais ateityje?

Kovinės sistemos prarado dalį savo vertės. Mes galime naudoti šaltuosius ginklus, pistoletus ar šautuvus, atominius ginklus ir t.t. Bet, kai mokotės kovos meno, galite jaustis saugiau, jei į tai pažvelgsite per savigynos perspektyvą. Tai yra geras būdas koordinuoti savo kūną, protą ir fizinius krūvius. Kai esi grupėje, tau nereikia treniruotis vienam, turi draugų su kuriais gali treniruotis, ir tai daro praktiką lengvesne. Daugelyje kovos meno formų, kuriose yra varžybos, žmonės sudaro komandas, kaip ir kituose sportuose.

Dėl klausimo apie ateitį… Jūs galite pastebėti, kad kovos menų pasaulis keičiasi. Kai prieš trisdešimt penkis metus aš pradėjau užsiiminėti karate, buvo draudžiamas bet koks kontaktas kovoje. Jei aš tik paliesdavau kitą žmogų, tai iš karto būdavau diskvalifikuojamas. Po poros metų jau buvo leidžiamas silpnas kontaktas kovoje. Vėliau leido didesnį kontaktą, bet tada jie jau turėjo apsisaugoti save. Būdavo dedamos apsaugos, reikėjo smūgiuoti stipriau. Atsirado pirštinių poreikis, kad apsaugoti savo rankas ir varžovą. Taip atsirado kontaktinis karate. Po to atėjo eilė taiboksui, kikboksui. Buvo pradėta apjunginėti smūgių, griebimų, metimų technikos, kas iš to išėjo mes matome šiandien kovose be taisyklių ir t.t.

Tai būtų bendrai apie kovos menų vystymasi, bet kalbėdami apie aikido, kuriai mes atstovaujame, be abejo ir apie kitus rimtus “do”menus, jie remiasi visai kitais principais, jie vystosi ne vien tik fizinio pranašumo keliu.

Per pastarajį dešimtmetį galėjote pastebėti, kad aikido liečia ir kitas gyvenimo sferas, pavyzdžiui, organizacijų valdymą, konfliktų sprendimą, žodinį bendravimą. Vystosi tokios formos kaip žodinis aikido, aikido valdyme, aikido organizacijose. Tai yra labai būdinga šiam kovos menui ir nė vienas kitas kovos menas nėra taip glaudžiai susijęs su šiomis gyvenimo sferomis, kaip aikido. Iš vienos kovos menų pusės yra žmonės, kurie nori kovoti, tai yra viena iš kovos menų krypčių, tuo tarpu iš kitos pusės – žmonės, kurie nori vystytis, nesvarbu kas tai būtų – sąmonės, filosofijos ar koks kitas kelias, kuris mus veda ten, apie ką aš jau kalbėjau: kartu mes galime pasiekti daugiau, nei aš galiu pasiekti vienas. Dauguma žmonių mano, kad geriau turėti dešimt, kai kitas turi penkis, negu dvidešimt, kai kitas turi trisdešimt. Tai yra labai būdinga, aš tai žinau, nes dirbu šioje srityje.

Kadangi dabar esu Lietuvoje, norėčiau pasakyti, kad esu patenkintas matydamas čia tiek daug žmonių, norinčių išmokti tikrą ir originalų aikido – tradicinį aikido. Žmonės deda milžiniškas pastangas, kad išmoktų tai. Daugelyje pasaulio vietų kur aš mokau: Rusijoje, Čekijoje, Švedijoje, Danijoje, Italijoje, Anglijoje - lietuvius matau dažniau, negu bet kokios kitos šalies atstovus. Be abejo, Lietuvoje aš juos matau tai pat. Ir to pasekoje, aikido kompetencija Lietuvoje kyla labai sparčiai. Tai labai malonu matyti. Aš daug keliauju po pasaulį mokydamas ir todėl galiu taip tvirtinti.

Noriu padėkoti p. Ulf`ui mūsų žurnalo skaitytojų vardu, už išsamius atsakymus į mūsų pateiktus klausimus.
 
Intreviu duotas 2002 m. spalio 25 dieną žurnalui “Kovos menai”.
Redaktorius Marian Tomaševič