Aikido - Straipsniai

Interviu su mokytoju Morihiro Saito

Stenlis Praninas
Aiki News Nr. 13 (1975 birželis)
 
 “Aikido Žurnale” išspausdintame interviu, didysis mokytojas pasakoja, kad jis dalyvavo Japonijos ruošimosi karui procese. Ar galėtumėte smulkiau apie tai papasakoti?

Po karo didysis mokytojas turėjo daug daugiau laisvo laiko nei prieš karą. Prieškario metu jis mokė karinėse mokyklose keliaudamas po Japoniją. Pasibaigus karui ši veikla nutrūko. Taip susiklosčius aplinkybėms didysis mokytojas pradėjo ūkininkauti. Tuo metu aš tapau jo mokiniu. Didysis mokytojas sutelkė visą savo dėmesį į technikų studijas. Jis turėjo pakankamai laiko lėtai ir apgalvotai studijuoti aikido. Todėl jis ir sakydavo, kad jo pokario kovos menas yra tikrasis aikido.

Didysis mokytojas buvo giliai sukrėstas baisių karo padarinių. Atrodo, kad tai ir buvo priežastis paskatinusi jį Ivamoje iš karto po karo iš naujo įvertinti kovos menų paskirtį. Ar galėtumėte pakomentuoti šiuos pasikeitimus?

Didysis mokytojas mokė karo ir jūrų laivyno akademijose, Tojamos akademijoje, žvalgų mokykloje ir panašiai. Jis taip pat treniravo žmones iš kariuomenės. Mokė instruktorius ir kovos menų mokytojus karo ir jūrų laivyno akademijoje. Gaudavo nemažai prašymų. Daug aukšto rango karininkų ateidavo į centrinės būstinės treniruočių salę. Šios istorijos yra tikros. Daug jų girdėjau pasibaigus karui. Daugelis didžiojo mokytojo sekėjų, kurie buvo mano vyresnieji, dalyvavo kare. Pasibaigus karui prasidėjo Amerikos karo teismai. Daug didžiojo mokytojo sekėjų buvo patraukti į teismus.

Kadangi didysis mokytojas visada šnekėdavo apie dievybes bei mokė meilės ir harmonijos, Amerikos valdžia nesikišo. Daugelis jo sekėjų teismuose buvo pripažinti kaltais. Didžiajam mokytojui nieko nenutiko, kadangi jis deramai mokė. O kai iš karto po karo tapau mokiniu, didysis mokytojas išvyko į didžiausią Amerikos karinę bazę Jokohamoje rodyti savo meno. Nekilo jokių prieštaravimų. Viskas buvo gerai.

1948 metais Japonijos vyriausybė išėmė „bu“ (karinis) iš „budo“ ir taip pat „bu“ iš „aiki budo“. Taip nebeliko „aiki budo“ ir atsirado Aikikai fondas. Nuo pat susikūrimo Aikikai fondas gavo vyriausybės pritarimą ir daug gerų kovos menų buvo išsaugoti. Po to didysis mokytojas ėmė rimtai gilintis į technikas. Jis sakydavo, kad tikrasis aikido atsirado po karo. Daug buvusių didžiojo mokytojo mokinių sugrįžo ir pradėjo mokyti aikido. Tačiau jų mokymas šiek tiek skyrėsi nuo mūsų. Kad ir ką jie bebūtų darę, treniravęsi su kardu, ar panašiai, viską darė šiurkščiau.

Technikų iš sėdimos padėties treniruotės tęsdavosi ištisas dienas. Kai jis gilindavosi į sugriebimą abiem rankomis, mes darydavome technikas iš šio sugriebimo kiekvieną dieną. Didysis mokytojas irgi pats treniruodavosi. Tuomet aš tapau jo mokiniu. Jis išmokė mane visko. Man labai pasisekė.

Rodos, kad vizito Pekine metu didysis mokytojas buvo susidūręs su Kinijos kovos menais. Kaip tai paveikė jo požiūrį į kovos menus?

Didysis mokytojas keliavo į Mongoliją ir Kiniją įvairiais reikalais. Ten jis šiek tiek domėjosi ir kovos menais. Kai didysis mokytojas studijavo japoniškus kovos menus, jo dvasia susitapatino su kovos menu. Tas pats nutiko ir su kiniškais kovos menais. Pavyzdžiui, kai jis treniruodavosi Kašimos kardo stilių, tai tapdavo aiki kardu. Didžiojo mokytojo energijos naudojimas ir klubų sukimas labai skyrėsi. Taip pat ir jo atliekama Daito stiliaus technika, kuri galų gale pavirto į aikido. Energijos naudojimas, kvėpavimas, susiliejimas nėra Daito mokyklos dalis. Tai būdinga tik aikido. Didysis mokytojas iš tiesų studijavo Daito stilių ir tai buvo svarbus aikido šaltinis, tačiau šios mokyklos technikos visiškai pasikeisdavo, kai jas atlikdavo didysis mokytojas. Daito stiliaus praktikantai sakydavo, kad aikido yra Daito stilius. „Nesąmonė, tai netiesa“, atsakydavo didysis mokytojas. Kelis kartus mane buvo aplankę gerai žinomi Daito mokyklos mokytojai. Jų menas yra visiškai kitoks, kadangi jie nenaudoja nei susiliejimo, nei „kvėpavimo“ jėgos. Nors didysis mokytojas treniravosi Daito mokyklos technikas, jos buvo pakeistos į aikido ir buvo įtrauktas susiliejimas, energijos sujungimo ir „kvėpavimo“ metodas. Daito stiliuje to nėra. Daito mokyklos praktikantai gali tvirtinti, kad aikido yra Daito stilius, tačiau Daito stilius yra visiškai kitoks. Aikido yra aikido.

Kinijos kovos menai... Didysis mokytojas niekada blogai nekalbėdavo apie kitus kovos menus. Jis išviso nekritikuodavo jokių kovos menų. „Puiku! Tai geras stilius... Tai geras stilius“, sakydavo jis. Didysis mokytojas niekada prastai neatsiliepdavo apie kitokius kovos menus, todėl jis sakydavo, kad kinų kovos menai taip pat yra geri. Tačiau jie neturi jokio ryšio su aikido.

Aikido yra kovos menas, kuris leidžia atsiskleisti asmenybei. Kur jūs norėtumėte nukreipti savo meną?

Jei kalbėtume apie mano požiūrį į aikido, aš norėčiau suvienyti dabar egzistuojančias skirtingas aikido pakraipas. Šiais laikais daugelis žmonių moko aikido, tačiau visi tai daro skirtingai. Kartais mes netgi pagrindus mokome priešingai, todėl esame vis dar silpni. Taip pat ir visi centrinės būstinės treniruočių salės mokytojai turi skirtingus mokymo būdus, tačiau, kažkaip, aš norėčiau sujungti juos į vieną... į vieną rimtą, tikrą aikido. Toks mano noras. Todėl išleidau knygų seriją. Knygose užrašiau tai, ką sakė didysis mokytojas ir išspausdinau jo nuotraukas. Tos nuotraukos yra įrodymas, kad mūsų stilius atspindi didžiojo mokytojo stilių. Apmaudu, kai besitreniruojantys žmonės negali suprasti skirtingų aikido stilių. Kur tik benueitum, visur skirtingos technikos ir skirtingi mokymo būdai. Taip pat ir visi centrinės būstinės treniruočių salės instruktoriai turi skirtingus mokymo stilius. Labai gaila, nes žmonės atvyksta iš atokesnių vietų į centrinės būstinės treniruočių salę ir suglumsta matydami visus tuos skirtingus mokymo metodus. Tokia yra dabartinė būklė… Jei išimtume „kvėpavimą“ iš aiki, tai būtų tas pats kaip išimti jėgą iš sumo imtynių. „Kvėpavimas“ aiki yra tas pats kaip jėga sumo imtynėse. Sumo be jėgos yra blogiau nei šokis. Aikido be „kvėpavimo“ yra netgi dar blogiau.

Nieko tokio, jei netapsiu garsus. Turiu darbą, todėl nesvarbu ar uždirbsiu daug pinigų. Aš tik noriu, kad kiti suprastų didžiojo mokytojo technikas. Todėl esu laimingas. Nesu godus. Nesiekiu tapti garsiu kovos menuose ar praturtėti. Visiškai apie tai negalvoju. Man pakaks to, kad visi suprastų didžiojo mokytojo technikas. Tai mano vienintelis noras.
 
Ačiū jums labai, mokytojau.

Interviu įvyko 1974 metų spalio mėnesį Stanfordo universitete.


Vertė D. Jablonskis, redagavo U. Kizalaitė