Aikido - Straipsniai

 

Pajutau palengvėjimą, galvodamas, kad esu priimtas, kadangi mokytojas leido man ateiti ir treniruotis, jei noriu. Tačiau p. Abe pasakė man, “Didysis mokytojas geba įvertinti žmones. Iš to, ką jis pasakė, atrodo, kad lyg ir esi priimtas. Tačiau mes turime organizaciją, vadinamą Aikikai ir mes negalime priimti tavęs be jų sutikimo. Palauk tris dienas. Neseniai buvo atvykęs žmogus iš Hokaido ir pasakė, “Aš treniruosiuosi aikido arba mirsiu”! Pasiūlėme jam pažiūrėti treniruotę, o kitą dieną jis išvyko namo sakydamas, kad jam reikia dar pagalvoti”. Aš jaučiausi užgautas tokių p. Abe žodžių, todėl pasakiau, “Tversiu tiek, kiek mano kūnas pajėgs”! Tai nieko nereiškė. P. Abe paprasčiausiai norėjo mane išbandyti. Tapęs mokiniu patyriau, kad p. Abe gerai rūpinosi jaunesniais mokiniais... Jis mokė mus mandagiai ir pagarbiai. Aš iki šiol tai labai vertinu. P. Tohėjus mokė pradedantįjį p. Abe kaip brolį, savo ruožtu ir p. Abe mielai mokė mane kaip brolį.

Galų gale, čia radau visai naują atmosferą. Didysis mokytojas man darė didelį įpūdį ir kėlė pagarbą. Nors jo kūnas buvo toks nedidelis... tiesiog negaliu to išreikšti. Jo akys žibėjo, nuo jo sklido ramybė netgi tada, kai jis kalbėjo atšiauriai. Apsisprendžiau mokytis bet kokia kaina.

Pradėjau treniruotis. Tai buvo skausminga, man gėlė visą kūną ir galvojau, kad jau geriau būti sumuštam kovoje. Bet atėjus vakarui ir vėl eidavau į treniruočių salę. Kartą, kai užsiklijavau pleistrą, didysis mokytojas mane išbarė: “Kvailys!”. Todėl pleistrą nusiėmiau, bet po treniruotės nuskubėjau nusimaudyti ir vėl jį užsidėjau. Vos tik mano veide pasirodydavo skausmo išraiška, jie kankindavo tą kūno dalį dar labiau. Tai nesiliaudavo, tačiau mane užvaldė aikido.

Jūs žinote, kad ilgą laiką mokiausi aikido pas didįjį mokytoją. Taip jau atsitiko, kad lydėdavau jį vizitų į Osaką ir kitur metu. Ten žmonės sakydavo mokytojui, “Prašome leisti mums pasilikti p. Saito. Prašome palikite jį treniruotis su mumis”. Nors man siūlė daugelį kartų, tačiau palikti didžiojo mokytojo nenorėjau. Tikėjausi, kad didysis mokytojas gyvens iki šimto metų. Tai buvo vėžys. Jei jis nebūtų susirgęs kepenų vėžiu, būtų sulaukęs šimto metų. Ar tai buvo 1969 metai (kai jis iškeliavo anapus)?

Saito (Sata): Ne, ne šimto. Didysis mokytojas sakydavo, kad jis sulauks šimto dvidešimties.

Atvykau į Ivamą susikaustęs ir radau ten griežtą, mandagų ir nuostabų žmogų, kokio ir ieškojau. Aš iš tiesų jį pamėgau. Po to, kai jis mane mesdavo, man niekaip nesuprantant kaip, mokytojas stovėdavo ir šypsodavosi. Aš maniau, kad tai kažkokia paslaptinga technika ir norėjau ją išmokti. Kai pradėjau treniruotis, pamačiau, kad žmonės, praktikuojantys aikido yra malonūs jaunesniems mokiniams. Štai kodėl man tai patiko.

 

 

Taip. Po karo buvo uždrausta turėti šaunamąjį ginklą ar kardą; net namuose buvo draudžiama laikyti kardą ar peilį ilgesnį nei septynių centimetrų. Švietimo ministerija pasakė mums: “Mes norėtume išsaugoti aikido, kadangi jis yra Japonijos kovos menų esmė. Tačiau, jei praktikuosite kovos menus, gausite papeikimą iš Jungtinių Valstijų kariuomenės. Todėl mes linkime jums išsaugoti tikrą kovos menų sėklą, vadinant jį sveikatingumo sistema arba savigynos treniruotėmis”. Didysis mokytojas niekur negalėjo vykti ir turėjo pasilikti Ivamoje. Todėl mes turėjome išsaugoti aikido Ivamoje. Karo metu didysis mokytojas buvo labai užsiėmęs. Jis turėjo mokinių daugelyje vietų, tačiau tiesiogiai pas didįjį mokytoją mokėsi tik keletas. Visi jaunesnieji mokiniai mokėsi iš vyresniųjų. Mums pasisekė, kadangi pats didysis mokytojas visą laiką buvo Ivamoje. Karo metu kariuomenė paprašė jo mokyti kovos menų, kuriuos jis pats studijavo kaip metodą nugalėti priešą ir žudyti žmones. Nakano karinė mokykla taip pat prašė mokyti naikinimo technikų. Tačiau karas pasibaigė ir tai tapo nebereikalinga. Didysis mokytojas buvo patenkintas, kadangi pagaliau jis galėjo gilintis į aikido harmoniją, apie kurią mąstė... Aikido pagal jo suvokimą. Kiekvieną rytą jis melsdavosi dievybėms ir mokydavo mus. Kadangi reikėjo valgyti, mes turėjome ūkininkauti. Didysis mokytojas buvo toks energingas, kad jis nepasitenkino įprastais ūkininkavimo įrankiais, kuriuos naudojo jo mokiniai. Jis užsakė pas kalvį, vardu Narita, padaryti jam itin sunkų įrankį. Ant pečių jis nešiojo dvigubai didesnio svorio ryžių ryšulį lyginant su mumis, mokiniais. Taip pat mes auginome šilkaverpius, ryžius, nuimdavome derlių. Kadangi dviračiai vežimėliai negalėdavo užvažiuoti ant mokyklos šlaito, mes sukraudavome ryžių ryšulius ant neštuvų ir lipdavome į šlaitą nešdami juos ant savo pečių.