Aikido - Straipsniai

Stenlis Praninas
Aiki News Nr. 32 (1978 gruodis)

Rugsėjo 10 dieną Aiki News personalas aplankė Aikikai Ibaraki treniruočių salės vadovą ir aiki šventyklos Ivamoje prižiūrėtoją vyriausiąjį instruktorių Morihiro Saito Ibaragi prefektūroje, Japonijoje. Mes kalbėjome su mokytoju Saito apie laiką praleistą kartu su didžiuoju mokytoju, jo mokymo metodą ir patarimus aikido praktikantams ir t.t. Interviu dalyvavo keli aukšto rango mokiniai iš Ivamos treniruočių salės, kurie ką tik baigė rytinę sekmadienio treniruotę ir du svečiai iš Ivatės prefektūros. Interviu vyko šeimyninėje aplinkoje sukurtoje ponios Saito svetingumo.

 

Būdamas paauglys žavėjausi didžiais kardo meistrais, kaip ir visi kiti. Pirkdavau žurnalus ir skaitydavau apie Goto Matabe, Yagiu Jubei ir kitus, nes tuomet, kai augau, berniukui būdavo gėda, jei jis nemokėjo džiudo ar kendo. Savaime suprantama, kad mokyklose kendo ir džiudo buvo mokymo programos dalis. Aš pasirinkau kendo. Vėliau baigėsi karas. Buvo uždrausta nešiotis ginklą. Niekam nebuvo leista turėti netgi mažo peiliuko. Todėl pradėjau vaikščioti į Šudokan salę Meguro, nes galvojau, kad pavojinga nežinoti kokios nors technikos. Meguro gyveno Šito stliaus karate mokytojas. Jis buvo universiteto dėstytojas. Aš ėmiau įtemptai treniruotis karate. Tuo metu dėl šeimyninių aplinkybių dirbau Tokijuje.

Vėliau buvau perkeltas į Ivamą, todėl nebegalėjau treniruotis Tokijuje. Tuomet nuėjau į treniruočių salę Išiokoje. Tai buvo džiudo treniruočių salė. Aš galvojau, kad jei žinosiu ir karate, ir džiudo... Džiudo yra naudingas artimoje kovoje, o karate yra geriau nei kendo, nes karate praktikantas gali naudoti spyrius... Tačiau kendo yra pranašesnis su ginklu... Taigi maniau, jei mokėsiu kendo, karate ir džiudo, nebijosiu nieko... Kažkoks senas žmogus ant kalno, šalia Ivamos, treniruodavosi keistas technikas. Kai kurie žmonės sakė, kad jis praktikavo karate, o džiudo mokytojas pasakė man, kad tai vadinama “Uešibos stiliaus džiudo”.

Šiaip ar taip, buvo baugu ir nenorėjau ten eiti. Mane buvo apėmęs labai keistas jausmas, buvo prietaringai baisu, tačiau mes su kelias draugais vis tiek nutarėme lipti į viršų ir pasižiūrėti. Vis dėl to mano draugai išsigando ir nepasirodė, todėl teko eiti vienam. Buvo karštasis sezonas, todėl išvykau ryte. Viršūnėje vyko didžiojo mokytojo rytinė treniruotė. Jo namas buvo štai ten. Minoru Močizuki, kuris prieš daugelį metų išvyko į Italiją ir Prancūziją, sėdėjo štai ten. “Mokytojas ten,” tarė jis man ir kuomet pažvelgiau, pamačiau Akio Kano, Tadaši Abe, vėliau išvykusį į Prancūziją, ir vieną iš garsios Išiharos pramonės kompanijos šeimos sūnų – jie tryse treniravosi su didžiuoju mokytoju. Po to nuėjau ten, kur dabar yra šešių čiužinių kambarys ir man besėdint įėjo didysis mokytojas ir p. Abe. Kai didysis mokytojas atsisėdo, p. Abe iš karto patiesė jam pagalvėlę. Jis iš tiesų skubėjo padėdamas didžiajam mokytojui. Tuomet jis įdėmiai pažvelgė į mane.

Džiudo treniruočių salė su aplink lakstančiais vaikais atrodė tartum vaikų žaidimų aikštelė. Karate treniruočių salė buvo pakankamai rami, tačiau džiudo salė buvo lyg atrakcionų parkas. Iš dalies tai buvo priežastis, dėl kurios pavargau nuo džiudo. Kovoje žmogus gali spirti ar durti kada tik panorėjęs, tačiau džiudo praktikantas negali apsiginti nuo tokių atakų, todėl jaučiausi nepatenkintas džiudo praktika. Kitas dalykas buvo tai, kad treniruotėse vyresnieji mokiniai mėtė jaunesniuosius ir tik būdami geros nuotaikos retkarčiais leisdavo mums mesti. Aš laikiau juos labai savanaudiškais, pasipūtusiais ir įžūliais... Na, bet jei per daug skųsiuosi didysis mokytojui įširs... Kaip ten bebūtų, didysis mokytojas paklausė: “Kodėl tu nori mokytis aikido?” Kai atsakiau, kad norėčiau mokytis, jei jis mane mokytų, jis paklausė manęs: “Ar žinai, kas yra aikido?” Iš kur aš galėjau žinoti? Tuomet mokytojas pasakė: “Aš išmokysiu tave kaip tarnauti visuomenei ir žmonėms su šiuo kovos menu”.

Neturėjau nė menkiausio supratimo, kaip kovos menas galėtų tarnauti visuomenei ir žmonėms. Aš tik norėjau tapti stiprus. Dabar suprantu, tačiau tada visiškai nesupratau. Manau, kad jau tuomet didysis mokytojas buvo pažengęs dvasiškai. Aš treniravausi kovos menus tik tam, kad tapčiau stiprus. Kai jis pasakė “visuomenės ir žmonių labui” suabejojau, ar kovos menas iš viso gali tarnauti tokiam tikslui, tačiau troškau būti priimtas, todėl nenoriai atsakiau, “Taip, aš suprantu”. Stovėjau ant čiužinių raitodamasis marškinių rankoves ir galvojau, “Ką gi, jei jau atėjau čia, galėčiau išmokti ir kelių technikų,” kuomet didysis mokytojas pasakė, “Smok man”! Trenkiau jam ir parvirtau. Nežinau, ar tai buvo riešo išsukimas ar kas nors kita, tačiau mane parvertė. Tada jis pasakė, “Spirk man”! Kai pabandžiau spirti jam, buvau lengvai parverstas. “Sugriebk mane!” Pabandžiau sugriebti jį džiudo stiliumi, tačiau ir vėl buvau numestas, taip ir nesupratęs kaip. Mano marškinių rankovės ir kelnės suplyšo. Mokytojas pasakė, “Ateik ir treniruokis, jei nori”. Po šių žodžių jis išėjo.