Aikido - Straipsniai

Interviu su Dan Borg

 
Dan Borg, 6 Dan Aikido

Interviu duotas 2003 metų gruodžio 7 diena, žurnalui “Kovos Menai”.
 
Pirmiausia, papasakokite, prašau, kaip Jūs susidomėjote aikido kovos menu?
 
 
Aš praktikavausi dziudo nuo devynerių iki trylikos metų. Man patiko treniruotis dziudo, tačiau varžybos manęs nedomino. Kai dziudo praktikoje varžybos palaipsniui tapo pagrindiniu dalyku, aš pradėjau ieškoti kažko kito. Aр išbandžiau kai kuriuos stilius – kurį laikа treniravausi karate, šiek tiek Wing Tsun kungfu, kuomet per Švedijos televizijа pamačiau Tomita Sensei demonstracijа. Tai buvo pirmas kartas, kai pamačiau aikido. Aš buvau taip sužavėtas to, kа išvydau, kad ėmiau stengtis sužinoti daugiau. Sužinojęs, kad Geteborge yra aikido dodžio, nuėjau ten. Aš patekau į pradedančiųjų treniruotę. Tai, kа pamačiau man buvo labai keista. Manau, kad tuomet jie atlikinėjo nikyo. Viskas, kа ten išvydau, buvo techniškai taip sudėtinga, kad aš negalėjau suprasti, kaip iš viso galima to išmokyti pradedančiuosius. Man tai atrodė labai sudėtinga technika. Taigi, aš netgi dar labiau susidomėjau ir pradėjau treniruotis. Aš supratau, kad ten man patinka ne tik treniruotis, bet patinka ir žmonės, kurie treniruojasi dodžio. Tokios yra pagrindinės priežastys, dėl kurių aš pradėjau treniruotis aikido.
 
 
Mes dažnai girdime, kad aikido yra daug daugiau nei kovos menas. Ar galėtumėte tai paaiškinti?
 
 
Tai sudėtinga. Aš manau, kad kiekvienam individui aikido tikriausiai reiškia kažkа skirtinga, todėl galiu šnekėti tik apie save. Kaip jau minėjau, aš užsiiminėjau budo nuo devynerių metų amžiaus ir tai visа laikа buvo mano gyvenimo dalis. Aš niekada ypatingai nesidomėjau kitais sportais. Aikido yra sudėtinė mano gyvenimo dalis ir aš darau tai labai ilgа laikа. Man būtų labai keista gyventi gyvenimа nepraktikuojant aikido. Mano nuomone, budo praktikavimasi visada apima susitikimа tarp žmonių. Praktikavimosi situacijose visada yra susitikimas. Ne visada žmogus, kurį tu susitinki, tau patinka, tačiau, bet kokiu atveju, tu turi bendradarbiauti su tuo žmogumi. Jei jūs norite praktikuoti ilgа laikа, turite išmokti bendradarbiauti su žmonėmis; nesvarbu, kа jūs apie juos galvojate ar kа jiems jaučiate. Ta prasme, jūs turite tapti neutralūs. Aš manau, kad toks bendravimas su aplinkiniais žmonėmis yra tam tikra asmeninė branda. Jūs mažiau galvojate apie asmeninius aspektus, o daugiau apie bendradarbiavimo su žmonėmis idėjа, stengdamiesi išvystyti kažkа daugiau. Aikido man davė daugiau nei technikа, jis iрmokė mane suprasti kaip dirba mano protas ir sаmonė ir išmokė mane jausti, kaip dirba kiti žmonės.
 
 
Jūsų gyvenime buvo toks laikotarpis, kuomet Jūs praktikavotės  Ivamoje – aikido atsiradimo vietoje. Papasakokite, prašau, apie tа periodа?
 
 
Kai ten atvykau, aš jau praktikavausi aikido apie dešimt metų. Aš buvau yudansha (juodas diržas). Kai pirmа kartа atkeliauji į Ivamą būdamas yudansha, yra tam tikras priėmimo ritualas, kurį reikia praeiti būnant Ivamoje. Pirmomis savaitėmis jums gali būti labai nelengva. Pagrindinė idėja, mano supratimu, yra priversti mokinius atsiverti tam, ko moko Sensėjus Saito . Be abejo, kai ten atvyksti, norisi parodyti geriausiаjа savo pusę ir daryti dodžio visa tai, kа gali geriausia, tačiau kita vertus, tos pačios ambicijos blokuoja protа, vietoj to, kad iš tikrųjų priimti mokymа. Taigi, iš pradžių būna labai sunku. Kiekvienа keiko (treniruotė) jūs gaunate “dame”. Kiekvienа keiko Sensėjus Saito  sustabdydavo praktikа ir sakydavo “dame” – blogai! Jis taisydavo tavo klaidas prieš visus kitus. Galų gale jūs iš tiesų imate jaustis prislėgtas. Tokį lygį aš pasiekiau po maždaug dešimties dienų. Aš pradėjau galvoti, kas čia vyksta, ar tai iš tiesų to verta, ar jie nori, kad aš čia pasilikčiau ar turėčiau išvykti? Aš išėjau iš dodžio pasivaikščioti vienai dienai, toli nuo Ivamos, ir galvojau, kaip įveikti šiа situacijа. Tačiau nuo tada, kai pradėjau galvoti apie tai, aš apsisprendžiau, kad noriu čia pasilikti, kad noriu kažko pasiekti. Įdomiausia buvo tai, kad nors  Sensėjus Saito niekada nematė mane kamuojančių vidinių prieštaravimų, kai aš gryžau, situacija buvo visiškai pasikeitusi. Visiškai netikėtai aš buvau priimtas ir su manimi buvo imta elgtis pakankamai pagarbiai,  Sensėjus Saito pasirinkdavo mane kaip uke, taigi elgesys tapo visiškai priešingas. Jis matė mano pastangas bei darbа ir gerbė mane už tai. Šio pasikeitimo pojūtis dodžio buvo labai stipri patirtis. Aš vis dar labai stipriai jį atsimenu. Tai labai geras jausmas.
 
 
Aikido yra žinomas kaip tradicinis kovos menas. Gal galėtumėte paaiškinti apie vienа iš jo pasireiškimo aspektų – ryšį tarp mokytojo ir mokinio?
yra žinomas kaip tradicinis kovos menas. Gal galėtumėte paaiškinti apie vienа iš jo pasireiškimo aspektų – ryšį tarp mokytojo ir mokinio?
 
 
Apskritai kalbant apie mokytojo ir mokinio santykius, aš manau, kad pagarba, kuriа mes jaučiame savo mokytojams, daugiausia remiasi tuo, kad jie žino daug daugiau nei mes. Mes gerbiame ne tiek patį mokytojа kaip asmenybę, o daugiau jo pasiekimus, darbа, kurį jis atliko mokydamаsis ir darbа, kurį jis daro mokydamas. Mano supratimu taip viskas pat yra ir Japonijoje. Be jokios abejonės, aš giliai gerbiu Sensėju  Saito  kaip mokytojа, tačiau ir kaip asmenybė jis man labai patinka. Aš gana gerai pažystu Senseju Ulf`ą, kadangi treniruojuosi su juo jau apie dviešimt trejus metus, ir taip pat mėgstu jį kaip asmenybę. Tai yra labiau draugiški santykiai, tačiau kai jis moko mane, aš gerbiu jį kaip mokytojа. Jis įdėjo labai daug pastangų į tai, kad taptų toks įgudęs, koks jis yra dabar. Tai ir yra priežastis, dėl kurios aš jį gerbiu.
 
 
Koks yra pats svarbiausias dalykas, Jūsų nuomone, kurio turėtų laikytis kiekvienas aikidoka treniruočių procese?
 
 
Šnekėdamas aš naudojau du esminius žodžius, kurie, mano nuomone, yra svarbūs. Vienas yra susikaupimas, kitas yra nuoširdumas. Šie du žodžiai tarsi sutelkia daugelį skirtingų aspektų, kurie iš tiesų yra svarbūs. Kai aš šneku apie dėmesį, aš turiu galvoje, kad treniruotės metu visi esantys dodžio turi būti visiškai susikoncentravę į tai, kа mes darome. Tai yra esminis dalykas. Jei kažkas nėra iš tikrųjų susitelkęs mintimis, tai paveiks ne tik tа žmogų, bet ir visus kitus esančius dodžio. Labai svarbu, kad po nusilenkimo visi būtų absoliučiai pasišventę tam, kа mes darome. Šia prasme dėmesys reiškia, kad mes susikaupiame visi kartu tam, kad pagilintume savo žinias. Mes turime padėti vienas kitam. Mes nesivaržome, nes varžymаsis išsklaido dėmesį, kadangi jūs siekiate individualių interesų, kurie dažnai konfliktuoja tarpusavyje. Jeigu jūs bendrai sutelkiate dėmesį, jūs galite pasiekti daug daugiau savo vystymęsi. Kitas, su tuo susijęs dalykas, yra nuoširdumas. Nesvarbu, ar būtumėte nage, uke, ar treniruotumėtės bukiwaza, jūsų požiūris į tai, kа darote turi būti nuoširdus. Kai jūs atliekate atakа, ji turi būti visiškai nuoširdi. Kai atliekate technikа, ji taip pat turi būti visiškai nuoširdi. Tai reiškia, kad jei jūs jaučiate, jog kažkas yra netvarkoje, kad tai iš tiesų neveikia, jums nereikia naudoti raumenų jėgos tam, kad atlikti technikа, nes tai tik stabdys jūsų vystymаsi. Tada jūs turite sustoti ir išanalizuoti situacijа bei pasistengti išsiaiškinti kodėl tai neveikia. Šitaip jūs turite bendradarbiauti su žmonėmis, su kuriais treniruojatės. Jeigu jūs nesate nuoširdus tame, kа darote, anksčiau ar vėliau jūs pateksite į tokiа padėtį, kuomet teks meluoti. Anksčiau ar vėliau, tačiau dauguma žmonių patenka į tokiа situacijа, kada reikia mokyti kitus. Jeigu jie nebuvo nuoširdūs savo pačių užsiėmimuose, jie neturi jokių teisingų bazinių žinių tame, kа daro. Tada jie negali būti nuoširdūs mokydami. Tai persiduos ir sekančiai mokinių kartai. Todėl aš mėgstu naudoti šiuos du žodžius – susikaupimas ir nuoširdumas.
 
 
Jūs atvykstate į Lietuvа nuo 2001 metų. Ar matote kokius nors pokyčius?
 
 
Aš matau vystymаsi. Kai atvykau čia pirmа kartа, aš jau buvau sutikęs kai kuriuos iš jūsų už Lietuvos ribų, Geteborge. Aš labai aiškiai mačiau vystymаsi nuo tada, kai jūs atvykote į Geteborgа pirmа kartа. Kai, pavyzdžiui, atvykau čia pirmа kartа su Sensėjumi Ulf`u, aš aiškiai supratau, kad už viso to slypi daug sunkaus darbo. Taigi, mano bendra nuomonė yra tokia, kad čia žmonės labai stengiasi bei deda nuoširdžias pastangas, kad išvystyti gerа aikido. Tokia mano nuomonė. Kitas dalykas, kurį aš galiu pasakyti yra tai, kad jei jūs ir toliau, kaip iki šiol, tęsite treniruotis aikido, jūs nueisite labai toli. Nėra jokių ribų.
 
 
Ačiū už interviu
Domas Jablonskis